Faith Moore
Lygiai prieš dvidešimt metų pradėtas transliuoti televizijos serialas Seksas ir miestas (angl. Sex and the City) pakeitė moterų mąstymą apie seksą. Pagrindinės herojės Carrie Bradshaw pareiškimas, kad jį pradės santykiauti „kaip vyrai“ – gulėti su visais ir po to nieko nejausti – sulaukė pritarimo. Tai buvo naujo tipo pasaka: žavinga, kerinti Niujorko Pelenė pametanti princą, bet pasiliekanti batelius. Vis dėlto po dvidešimties metų šios realaus gyvenimo kerės bredšou yra vienišos, neturi vaikų ir daugelis yra susimąsčiusios, kad nutiko jų laimingoms pabaigoms.
2000-ųjų pradžioje mėgdžiodamos C. Bradshaw ir jos drauges dvidešimties ir trisdešimties metų moterys pradėjo mylėtis „kaip vyrai“. Vienos nakties nuotykiai ir seksualiniai eksperimentai tapo didžiausiu feministiniu pareiškimu.
Tiesą sakant, vėliau serialas imtas laikyti nepakankamai feministiniu: jis sulaukė kritikos už tai, kad serialo pabaigoje visos keturios jo herojės buvo sukūrusios laimingas poras. 2010 m. laikraštis The Telegraph reiškė nepasitenkinimą tuo, kad „Laimingiausia veikėja – Charlotte – atitinka bene tradiciškiausią tipažą: turtingas vyras, vaikai, jokio darbo (serialui baigiantis), rūmai prabangiame kvartale“. Praeitais metais Marie Claire tą pačią serialo veikėją pavadino antifeministe už pasakymą „visoms reikia vyro“. Anot šiandienos kritikų, iš Sekso ir miesto galime pasimokyti to, kad jis nuėjo nepakankamai toli. Atrodo, norėdamos būti tikromis feministėmis, moterys tiesiog turi atsisakyti romantikos.
Yra tik viena problema: galiausiai moterys nori stabilumo. Tiesą sakant, daug Sekso ir miesto propaguojamu gyvenimo būdu prieš dvidešimt metų patikėjusių moterų gailisi to. Julia Allison sako, kad serialas „sugriovė jos gyvenimą“ – paskleidė „intymumo baimę, apgaulingai apsimetančią įgalinimu“. Ji svarsto, kaip būtų pasisukęs jos gyvenimas, jei ji nebūtų įtikėjusi Sekso ir miesto filosofija: „Galbūt būčiau ištekėjusi ir turėčiau vaikų?“.
Žurnalistė ir buvusi straipsnių apie pasimatymus autorė Mandy Stadtmiller savo memuaruose pasakoja, kaip po dešimtmečio gyvenant pagal C. Bradshaw gyvenimo būdą ji liko baimėje, jog „tenai nebėra jai skirtojo“. Ji sakė sau, kad buvo feministė, bet galiausiai suvokė, kad laimę atneša ne nerūpestingi lytiniai santykiai be įsipareigojimų, o „tik savo širdies atvėrimas, kai kas nors įrodo esąs to vertas“.
Tai, kad galiausiai Sekso ir miesto herojės norėjo stabilumo, yra ne nerealistiškas melas. Melas yra tai, kad jos gali šį stabilumą rasti po to, kai dvidešimtuosius ir trisdešimtuosius metus praleido miegodamos su bet kuo. Tuo metu atsikratymas žaviuoju princu ir mėgavimasis suknele, bateliais ir fiziniu potraukiu atrodė kaip radikali feminizmo išraiška. Kaip sakė rašytoja Keira Cass, „Pelenė niekada neprašė princo, tik laisvos nakties ir suknelės“.
Vis dėlto biologiniam laikrodžiui tiksint ir vyrams vienam po kito bėgant šalin dėl minties apie įsipareigojimus, šios moterys ima susimąstyti. Galbūt Pelenė žinojo kažką, ko jos nežino.
versta pagal 20 Years After 'Sex And The City,' The 'Real-Life Carrie Bradshaws' Are Wishing They Hadn't Slept Around
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
