David S. Crawford
Gegužės 3–4 d. Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Šeima ir bendrasis gėris“. Jos tikslas – mokslininkų ir specialistų diskusija apie dabartinę šeimos padėtį Lietuvoje ir Vakaruose, jos socialinę ir antropologinę tapatybę, taip pat sąsajas su bendruoju gėriu. Skaitytojams siūlome konferencijos dalyvio, Amerikos katalikiškojo universiteto Popiežiškojo Jono Pauliaus II šeimos ir santuokos studijų instituto moralinės teologijos ir šeimos teisės profesorius, rašančio fundamentinės moralinės teologijos, bioetikos, lytiškumo, santuokos bei teisės temomis, Davido S. Crawfordo pranešimo santrauką.
Norėčiau pasiūlyti tokią tezę: kad visuomenė būtų išties žmoniška, turi būti įsišaknijęs adekvatus tiek šeimos, tiek bendrojo gėrio supratimas. Visų pirma norėčiau paaiškinti, kas norima pasakyti šiais trimis elementais: tikrasis žmoniškumas, šeima ir bendrasis gėris. Pabaigai pridėsiu trumpą pamąstymą apie išskirtinai pilietinį bendrąjį gėrį.
Tikrasis žmoniškumas
Apie tikrąjį žmoniškumą galima kalbėti įvairiuose kontekstuose. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad, atsižvelgiant į šiandienius mūsų poreikius, pilietinė visuomenė ir jos institucinės, politinės bei teisinės struktūros turi būti įsišaknijusios, ir atsižvelgti į tai, kokia yra tiesa apie žmones. Ta tiesa yra dvilypė: pirmiausia mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės, antra, mes taip pat esame protingi laisvi subjektai, kurie trokšta ir siekia asmeniško išsipildymo. Manau, kad nė vienas iš šių dviejų aspektų nėra pernelyg prieštaringas, bent jau tol, kol mes nepradedame kalbėti apie tai, ką jie reiškia.
Teigdamas pirmąją iš šių tiesų – kad mes iš prigimties esame bendruomeniškos būtybės – turiu omenyje ne tik tai, jog natūraliai siekiame kitų draugijos. Noriu pabrėžti, kad tik bendruomenėje tampame būtent tuo, kas esame, ir dėl to bendruomenė įrašyta į pačią mūsų būtį pirmiau, nei mes patys galime atlikti kokį nors pasirinkimo ar laisvės veiksmą. Tai tokia savybė, kurią vakarietiškasis liberalizmas linkęs arba pamiršti, arba jai nesuteikia pakankamo ontologinio svorio. Taigi nors svarbu tai, kad esame bendruomeniški ne tik savo valios veiksmais, bet dar svarbiau, jog mūsų iš esmės bendruomeniški valios veiksmai yra įsišakniję ir priklauso nuo mūsų pirminės ontologine prasme bendruomeniškos prigimties.
O kaipgi antrasis dvilypės tiesos apie žmones aspektas, kad jie protingi ir laisvi subjektai? Kadangi esame protingi veikėjai, mes taip pat esame laisvi. Tai – bendrųjų tradicinės filosofijos idėjų pamatinis teiginys nuo Aristotelio iki Kanto. Taip yra todėl, kad proto funkcija – gebėjimas suvokti tikslus (ar didžiausią gėrį) ir galėjimas dėl jų apsispręsti bei pasirinkti būdus, kaip šių siekti. Tai, kad esame protingi ir laisvi, reiškia, jog mūsų negalima redukuoti vien į įvairius vaidmenis ir pozicijas, kurias užimame įvairiuose komitetuose, kurių nariai esame. Taigi nors iš prigimties esame bendruomeniški, mes taip pat turime laisvą ir abipusį santykį su bendruomenėmis, kurių nariai esame.
Bendrasis gėris
Norėčiau išsamiau paaiškinti, ką reiškia bendrasis gėris, susitelkdamas į tai, ką vadinu „integraliu bendruoju gėriu“, tai yra bendruoju gėriu absoliučiąja prasme. Tiek, kiek ir šeima, ir pilietinė visuomenė yra žmonių bendruomenės, tiek abi jos yra „bendrieji gėriai“, nors ir skirtingo pobūdžio. Mano pateikiama integrali bendrojo gėrio prasmė tiesiogiai taikytina šeimai, bet taip pat analogiškai tinka ir pilietinei visuomenei.
Išskirčiau dvi galimas bendrojo gėrio reikšmes. Pirmiausia dažnai galvojame apie bendrąjį gėrį kaip apie tam tikrą apibendrinantį terminą visiems tiems gėriams, kurie kyla iš bendruomenės. Nors mintis, kad bendrasis gėris yra gėris atskiriems asmenims, negali būti paneigta kaip tam tikras bendrojo gėrio aspektas, galėtume apmąstyti ir kitą aspektą, kuris padės papildyti šią mintį. Antrasis aspektas bus susijęs su tuo, ką sakiau anksčiau apie „tikrąjį žmoniškumą“, atsižvelgiant į tai, kad iš prigimties esame bendruomeniški. Ši antra bendrojo gėrio reikšmė, turinti gilias šaknis filosofinėje tradicijoje, suvokia bendrąjį gėrį kaip kylantį iš pačios bendruomenės. Tai reiškia, kad vietoje suvokimo, kad bendrasis gėris yra gėrybės tenkančios individams, jis suvokiamas kaip gėris, kuris yra pačios žmonių bendruomenės integralus vientisumas.
Kaip galime toliau apibrėžti integralią bendrojo gėrio reikšmę? Pirmiausia gėris dažniausiai yra susijęs su pilnatvės ar užbaigtumo idėja. Sakoma, kad žmogus yra geras tuomet, kai jo polinkiai ir pasirinkimai yra tokie, kokie turi būti, tai reiškia, kai jiems nieko netrūksta. Kad būtų geras, jis turi būti tikrai integralus kaip asmuo. Tačiau dar svarbiau yra tai, jog jis savo veiksmais visuomet elgtųsi taip, kad pasiektų tam tikrą tikslą, tai yra, tam tikrą gėrį. Šiuo atveju tikslas ar gėris reiškia tam tikrą išbaigtumą/ tobulumą.
Šia prasme bendruomenė apibūdinama kaip „gera“ tada, kai ji gerai integruota kaip visuma, kai pasižymi tam tikru išbaigtumu. „Gerai integruotą visumą“ visų prima sudaro vidinė jos narių darna visumos atžvilgiu, o taip pat vienas kito. Tiesą sakant, bet kurios visumos dalys yra suderintos. Toks tad skirtumas tarp visumos ir krūvos.
Šeima
Tai, ką pasakiau apie integralų bendrąjį gėrį, regis, labiausiai tiesiogiai ir akivaizdžiausiai taikytina šeimoms ir santuokinėms bendruomenėms. Taigi, aptaręs tikrąjį žmoniškumą ir bendrąjį gėrį, pakalbėsiu apie paskutinįjį savo tezės elementą, susijusį su tikrai žmoniška visuomene, – šeimą.
Čia noriu sugrįžti prie ką tik pasakyto dalyko, kad būdai, kuriais iš prigimties esame bendruomenėje, nurodo į gilesnę metafiziką. Ši gilesnė metafizika regima šeimos ir santuokinėse bendruomenėse. Pirmas dalykas, kurį pastebime apmąstydami šeimą, yra tai, kad šeimos bendruomenės nariams ir jų santykiams – vyras/žmona, motina/tėvas, tėvai/vaikas, brolis/sesuo – yra būdingas nepakeičiamumo principas. Vyras ir žmona, motina ir tėvas ir taip toliau yra tarpusavyje nesukeičiami būdai būti šeimos bendruomenėje. Tėvas negali būti motina, o motina negali būti tėvu; vaikas negali būti vienu iš tėvų, o tėvai negali būti vaikas. Tik motina gali išnešioti vaiką ir tik tėvas gali pradėti vaiko gyvybę. Tik vaikas gali padaryti moterį motina, o vyrą – tėvu. Iš esmės tik moteris gali būti žmona ir tik vyras gali būti vyru/sutuoktiniu.
Taigi čia sakydamas „prigimtinį“, turiu omenyje vidinį asmenų nesukeičiamumą šeimos bendruomenės viduje. Tai yra „iš prigimties“, nes – atkreipkite dėmesį – tas, kad jie nepamainomi, nesukeičiami vietomis, yra duota, o ne sukonstruota. Svarbiausia čia yra tai, kad ši duotybė yra drauge ir pirmesnė nei bet koks laisvas šeimos narių veiksmas. Ji taip pat yra matomai ir simboliškai įrašyta pačiose jų esybėse. Vadinasi, mūsų buvimas drauge šioje nepamainomoje triadoje – motina, tėvas, vaikas – yra matomas ir mūsų kūnuose, taip pat ir yra ankstesnis nei bet koks mūsų pasirinkimas.
Kodėl tai taip svarbu? Nes tai reiškia, kad vaikas negali būti pavaldus tėvų pasirinkimui, bet pats jo ar jos atsiradimas visada peržengia to laisvo veiksmo ribas. Vaikas atsiranda tokia tvarka, kuri yra ankstesnė ir sukelia gyvybę duodančius tėvų veiksmus. Tai atitinka kiekvieno žmogaus turimą kilnumą arba prigimtinį orumą: iš principo joks žmogiškojo asmens buvimas ar egzistavimas negali būti visiškai pavaldus kito žmogiškojo asmens laisvam veiksmui. Priešingai mūsų modernioms ir postmodernioms sampratoms, tai tėra adekvatus prigimties suvokimas, kuris leidžia suprasti absoliutų kiekvieno asmens kaip laisvos ir protingos būtybės orumą, nes asmuo negali būti redukuojamas iki paprasčiausio valstybės įstatymo objekto.
Tokia šeimos samprata mums padeda pamatyti bendrąjį gėrį integraliąja prasme, nes šeimos nariai kaip subjektai negali ir neturi būti nei pakeičiami, nei sukeičiami vietomis.
Bendrasis pilietinės visuomenės gėris
Mūsų moderniajame pasaulyje tiek šeimos, tiek tikroji bendrojo gėrio samprata nėra aiškios. Viena vertus, kolektyvistinis valstybės požiūris siekia sunaikinti visas tarpines ir natūralias bendruomenes kaip šeima, nes valstybė siekia neturėti jokio tarpininko tarp jos ir individo. Tokia nuostata siekia užtikrinti, kad žmogaus asmeninis lojalumas būtų saugiausias pilietinės, dirbtinės „šeimos“ viduje.
Kita vertus, liberaliosios Vakarų šalys turi analogišką, stebėtinai panašią problemą. Užuot mačiusios bendrąjį pilietinį gėrį kaip iš šeimų ir jų bendruomenių kylantį padarinį ir atspindį, jie performuoja šeimą į pilietinės visuomenės įvaizdį, suvokiamą kaip nenatūralius ir savanoriškus į save nukreiptų ir teises turinčių individų santykius.
Apskritai modernybė visas žmonių bendruomenes suvokia kaip konstruktus, o ne kaip duotybes. Tai yra platesnio vaizdo dalis, susijusi su tuo, kaip mes, šiuolaikiniai žmonės, esame linkę suvokti pažinimą. F. Baconui tikrovės pažinimo tikslas yra jį panaudoti materialiai žmonijos pažangai. Išties mes geriname žmogaus būklę, konstruodami arba gamindami savo pasaulį. Taigi Baconui duotybė yra tai, kas kyla iš gamtos bei kūrinijos ir tarnauja kaip medžiaga konstruoti žmogų.
Šis darymo ir konstravimo išryškinimas kartu sukelia mūsų suvokimo perversmą apie tikrovę kaip visumą. Jei pažinimo tikslas yra konstruoti ir gaminti daiktus, tuomet išties tai, ką pažįstame, yra mūsų pagaminta ar sukonstruota. Taigi tai, ko nepagaminame, iš esmės yra nesuvokiama.
Kai susikoncentruojame, ką galime padaryti su daiktais, mes neišvengiamai sutelkiame dėmesį į jų mechanines savybes, o ne į jų esminę būtį. Mes nebežiūrime į daiktus, atsižvelgdami į tai, kas jie yra, bet matome vien funkcinę jų dalių sąveiką. Kai dėmesys nukreipiamas į vieną iš tų dalių ar savybių, tuomet jis taip pat skaidomas į dalis ir procesus ir taip toliau, ir be galo.
Jei pirminis daiktų suvokimas yra išankstinė sąlyga mūsų absoliučiai laisvam konstravimui, tuomet duotos ir natūralios prasmės jam prieštarauja. Kitaip tariant, prigimtis, tiesa ir duotybė suvokiamos kaip subtiliai prieštaraujančios žmogaus laisvei ir savirealizacijai. Tą pagrindžia visa liberalizmo kaip idėjų istorija nuo pat Johno Locko socialinės sutarties idėjos. Kad žmonių bendruomenės būtų visiškai racionalios, tai yra visiškai suprantamos, reikia, kad jos būtų mūsų sukonstruotos. Tą galime pastebėti net ir J. Locko „prieš-sutartinių“ visuomenių, tokių kaip šeima, sampratoje. Net tos tariamai prieš-sutartinės visuomenės ar bendruomenės yra stebėtinai panašios į sutartinę visuomenę, kurios parengiamasis etapas jos yra. Panašių ar analogiškų minties modelių galime rasti ne tik klasikiniame Locko liberalizme, bet taip pat ir vėlesnių autorių darbuose.
Tiesa, liberaliosios minties susitelkimas į individą ir jo laisvę atnešė ir daug gėrio. Teisinė individo kaip laisvo ir racionalaus veikėjo apsauga ir asmens savimonei suteikta pagarba iš tiesų yra svarbūs liberalių demokratijų laimėjimai. Tačiau tuo pat metu Vakarų liberalizme matome laipsnišką natūralių bendruomenių, ypač santuokinių, šeimos ir bažnytinių bendruomenių, eroziją. Taip yra todėl, kad konstruojantis mąstymo būdas negali suvokti šeimos kaip prigimtinės bendruomenės ir kaip integralaus bendrojo gėrio, neredukuojamo į atskirų narių naudą ir interesus.
Trumpai tariant, dabartinis politinis diskursas ir suvokimas, remdamasis šiais išeities taškais, bendruomenes gali suvokti tik kaip jas sudarančius laisvus individus. Jei rimtai netraktuojame santuokinių, šeimos ir tikėjimo bendruomenių kaip natūralių, kaip pirmesnių nei valstybė, mums lieka tik individualus pasirinkimas už ir per pilietinę teisę, valstybės institucijas bei biurokratiją. Išties mums lieka tik individas ir valstybė. Vadinasi, nėra nieko, kas būtų tikrai ir iš tiesų nepriklausantis valstybei. Vis dėlto, kad ir koks „švelnus“ būtų valstybės rūpinimasis individais ir jų bendruomenėmis, tokiomis kaip šeima (kai šios bendruomenės nėra suvokiamos kaip egzistuojančios pirmiau nei valstybė), jos neišvengiamai tampa suprantamos kaip valstybės sukurti dariniai. Bet jei nėra nieko, nepriklausančio valstybei, tuomet turime ne ką kita kaip švelnią totalitarizmo formą ir galimybę tam. Deja, pražūtingiausia totalitarizmo forma gali pasirodyti esanti ta, kuri mažiausiai matoma.
Crawford, David S. „Gay Marriage, Public Reason, and the Common Good“, Communio: International Catholic Review 42, 2 (Summer, 2014): 380-437.
De Koninck, Charles. „On the Primacy of the Common Good: Against the Personalists“, trans. Sean Collins, in The Aquinas Review v. 4 (1997, orig. ed. 1943)
Kempshall, M.S. The Common Good in Late Medieval Political Thought (Oxford, 1999).
Murphy, Murphy. „The Common Good“, The Review of Metaphysics, vol. 59, n. 1 (Sep. 2005): 133-64.
Schindler, David C. „Liberalism, Religious Freedom, and the Common Good: The Totalitarian Logic of Self-Limitation“, Communio: International Catholic Review 40, 2-3 (Summer-Fall, 2013): 576–615.
Bernardinai.lt informacija
© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
