Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sudarius santuoką sukuriama šeima, kurioje vyras ir moteris, būdami vienodai vertingi bei papildydami vienas kitą, sukuria palankią aplinką vaikams gimti ir augti.
Tačiau pastaruoju metu pasigirsta siūlymų permąstyti šią santuokos ir šeimos sampratą:
siekiama sukurti teisinius mechanizmus, kuriais valstybė galėtų kištis į privatų šeimos gyvenimą (pvz., radikaliai palengvinti vaiko paėmimą iš šeimos; ugdymo įstaigose įvesti privalomas lytinio švietimo programas ir pan.);
ginčijama žmogaus lytiškumo prigimtinė kilmė, teigiant, kad lytiškumas yra pirmiausiai socialinis konstruktas;
neigiama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos nepakeičiama visuomeninė vertė, siekiant įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystes, o po to ir santuokas;
stengiamasi įstatymų keliu užkirsti kelią šeimoms suteikti išskirtinę valstybės paramą, motyvuojant tokį sprendimą lygybės ir nediskriminacijos ideologija.
Teiginiai, kad vyriškumas ir moteriškumas yra socialinis konstruktas, kad santuokos institutas nėra svarbus visuomenės sandarai, kad vaikui nesvarbu, su kuo jis auga, yra klaidingi moksliniu požiūriu. Kaip parodė ne vienas tyrimas, vyro ir moters elgsenos skirtumus didele dalimi lemia evoliuciniai procesai, tad žmogaus lytiškumas yra prigimtinis, o ne vien socialiai konstruojamas. Taip pat neseniai atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad vyro ir moters papildomumas bei jų vienodas vertingumas lemia, kad stabili vyro ir moters sąjunga grįsta šeima – palankiausia aplinka vaikui gimti ir augti.
LVI laikosi pozicijos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Todėl informuodamas visuomenę apie santuokai ir šeimai kylančius pavojus ir bendradarbiaudamas su politikais, LVI siekia įtvirtinti iš laisvo vyro ir moters apsisprendimo, t. y. santuokos, kylančios šeimos sampratą Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir viešajame gyvenime.