Apie populiariosios žiniasklaidos „atidumą“ šeimai

– Italija jau suskubo tai pavadinti istorine demonstracija už šeimą. Vengiu sakyti „už tradicinę šeimą“, nes reikėtų apskritai vengti žodžio „tradicinė“ tokiame kontekste. Kadangi šv. Jono aikštė prie Laterano bazilikos talpina bent 300 tūkst. žmonių, o buvo užpildyta ne tik ji, bet ir aplinkinės gatvės – drąsiai galima sakyti, kad susirinko bent keli šimtai tūkstančių, kad ir kaip žiniasklaida mėgintų mažinti šį skaičių. Be abejo, italai teisūs – tokia demonstracija buvo istorinė.

Demonstracijos tikslai buvo du politiniai klausimai, kuriems ten surinkę žmonės norėjo išreikšti nepritarimą. Vienas klausimas šiandien yra aktualus ir Lietuvai – tai vienalyčių partnerysčių įteisinimas. Iš Vakarų Europos šalių Italija yra vienintelė šalis, kuri nėra įteisinusi tokio instituto. Žinoma, dėl to ji yra įvairių tarptautinių organizacijų ir politinių jėgų šalies viduje spaudžiama tą padaryti. Demonstracijoje susirinkę žmonės tokiam siūlymui kategoriškai nepritarė. Antras klausimas taip pat yra aktualus Lietuvai, nors apie tai mažiau kalbama. Tai yra taip vadinamo genderistinio lytinio švietimo klausimas. Tai lytinis švietimas, skatinantis kuo anksčiau išbandyti ir pažinti seksualinį gyvenimą bei visus įmanomus jo variantus. Taip pat toks švietimas visas įmanomas šeimos ir lytinių santykių formas pripažįsta bei laiko lygiomis ir vienodai normaliomis. Abu šiuos dalykus Romoje susirinkusi šimtatūkstantinė žmonių minia laiko nereikalingais ir žalingais Italijos gyvenimui ir reikalauja neįteisinti jų savo šalyje.

– Dėl įvykio unikalumo, iš tikrųjų jau daug rašyta, jog tai buvo vadinamasis grassroots movement – iš apačių, mažų visuomenės grupelių sutelktas ir organizuotas įvykis, panašiai kaip Kijevo Maidanas. Prieš metus panaši akcija surinko tik šešis tūkstančius žmonių. Tai reiškia, kad pokyčiai per metus buvo milžiniški. Kažkas juos įjungė, išprovokavo. Teko skaityti, jog pačioje Italijoje prieš renginį visa masinė žiniasklaida blokavo ir neprisidėjo prie žinios apie jį platinimo. Todėl tai turėjo būti padaryta kažkokiais, vadinkim, partizaninio marketingo kanalais – kas ir įvyko. Taigi ir iniciatyvos, ir išradingumo organizatoriams netrūko.

Kaip tai buvo nušviesta Lietuvoje ir ar turėtų būti nušviesta labiau? Žinoma, turėtų. Visame pasaulyje, be abejo, vyksta daugybė akcijų šia ir kitomis temomis – visų jų nušviesti neįmanoma. Bet kalbant apie šeimos arba gyvybės klausimus – kiekviena smulkiausia detalė, kiekvienas mažas pokytis į šiais laikais „pažangia“ vaizduojamą pusę, anot akcijos organizatorių – į genderistinę pusę, yra išsamiai pristatomi. Labai iškalbingas pavyzdys buvo situacija Baltijos šalyse praėjusiais metais. Kai Estijoje buvo įteisinamas vienalyčių partnerysčių institutas, šalyje vyko gana didelės protesto akcijos – susirinko tūkstančiai žmonių. Lietuvos žiniasklaida tylėjo. Nepaisant daugumos visuomenės nepritarimo Estijoje šį įstatymą vis dėlto priėmus, Latvijos užsienio reikalų ministras paskelbė savo twitterpaskyroje, jog jis yra homoseksualus ir sveikina Estijos sprendimą. Štai apie tai, apie vieno viešojo asmens lytinę orientaciją, jau rašė visa žiniasklaida. Ši disproporcija egzistuoja faktiškai visose šalyse.

Akcijų šiais klausimais Vakarų šalyse yra labai daug, nes dabartinė situacija tokia, jog partinis elitas beveik visose Vakarų šalyse neatspindi visuomenės daugumos nuomonės. Partinis elitas dėl įvairių priežasčių stengiasi būti „pažangesnis“ už visuomenę. Priešingai negu posovietinėse ar Šiaurės šalyse, kur visiškai nėra, vadinkime, gatvės politikos kultūros, Vakarų šalyse tokia kultūra yra – žmonės yra linkę išeiti ir pareikšti, ką jie galvoja. JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje tikrai dažnai vyksta masinės demonstracijos. Dažniausiai jos rengiamos dėl tų trijų klausimų: lytinio švietimo, partnerystės ir gyvybės apsaugos. Kalbant apie šias masines akcijas, čia iš tikrųjų yra ko mokytis iš Vakarų šalių visuomenių.

– Be abejo, šiam sprendimui dėmesio žiniasklaidoje nebepritrūko. Šiais klausimais kaip pirmasis ekspertas visada yra kalbinamas Vytautas Mizaras – nuolatos Lietuvos gėjų lygą remiantis teisininkas, pristatomas kaip objektyvus ekspertas. Žinios pranešimo tendencingumas buvo aiškus. Kritiškų sprendimo vertinimų – o paprastai šiais laikais jau ir teismų sprendimus kritiškai vertinti yra rimtas pagrindas – bent kol kas viešumoje tikrai pasigendame.

Pats sprendimas yra įdomus ir, panašiai kaip JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas dėl vienalyčių santuokų, vargiai paremtas teisine logika. Sprendime teigiama, kad Italijos vyriausybė turėjo užtikrinti pagrindinius poreikius stabilius ir įsipareigojimu grįstus santykius palaikančioms poroms, nepriklausomai nuo jų narių lyties. Kai labai panašų sprendimą priėmė JAV Aukščiausiasis teismas, keturi iš devynių šio teismo teisėjų, nepritarę sprendimui, jį griežtai sukritikavo. Europoje kritika kol kas tyli. Tačiau EŽTT sprendimas tiesiogiai prieštarauja pačiam 8-ajam straipsniui, kuriuo ir buvo grindžiamas. 8-tas konvencijos straipsnis teigia, jog kiekvienas turi teisę į šeimos gyvenimo, namų ir korespondencijos privatumą. Toliau rašoma, jog užtikrindama šias teises valstybės valdžia neturi teisės kištis, išskyrus tuos atvejus, kai demokratinėje visuomenėje tai yra būtina dėl – pabrėžiu, kokiu pagrindu valstybei galima kištis, griaunant šeimos privatumą – nacionalinio arba viešojo saugumo, šalies ekonominės gerovės, nusikaltimų prevencijos, moralės ir sveikatos arba kitų asmenų, t. y., ne sudarančių tą šeimą, teisių ir laisvių apsaugos. Labai sunku suprasti, kurį iš šių pagrindų EŽTT įpareigojo Italiją įgyvendinti, pradedant kištis į vienalyčių porų santykius ir kuriant jiems iki šiol nebuvusį teisinį reguliavimą. Iš esmės 8-tas straipsnis įpareigoja valstybę nesikišti ir nesukuria kažkokių pozityvių pareigų veikti – jis tik leidžia išimtis, kada valstybė gali veikti, bet tam neįpareigoja. Šiuo EŽTT sprendimu staiga viskas apverčiama aukštyn kojomis.

Čia, aišku, vėl gali prasidėti teisinės interpretacijos ir daug kas (o tikrai Vytautas Mizaras) su manim nesutiks, bet iš esmės teismo vardu yra pasakoma, kad vienalytės poros irgi yra šeima, nes būtent šeimos privatumą saugančiu straipsniu yra argumentuojama būtinybė joms sukurti teisinį statusą. Tai yra jau visiškai politinės valios sprendimas, kurio neįmanoma tiesiogiai išvesti iš konvencijos teksto. Taigi nežinau, kaip galima be kritikos reaguoti į tokį sprendimą. Manau, kad JAV su savojo teismo sprendimu dėl vienalyčių santuokų susitvarkė daug labiau demokratiškai – ji, aišku, turės jį vykdyti, bet kritikos ir diskusijų, koks nepagrįstas ir teisiškai nelogiškas buvo tas sprendimas, ten buvo daug daugiau ir atvirai svarstoma kaip situaciją pakeisti. Tuo tarpu Europoje, o juo labiau – Lietuvoje, ta tema nevyksta beveik jokios kritinės diskusijos.

– Tai klausimai, kurių kiekvienas reikalauja atskiro atsakymo. Kalbant apie žmones, kurie galėtų išsakyti argumentus, manau, kad jų trūksta. Trūksta, nes, reikia pripažinti, nėra daug ir tikslingai dirbama tokius žmones ruošiant. Galima neabejoti, jog Tolerantiškas jaunimas, Lietuvos gėjų lyga ir panašios organizacijos tikrai tikslingai ruošia savo kalbėtojus ir ekspertus. Nepaisant to, jiems sunkiai pavyksta paveikti visuomenės nuomonę, bet pats parengimas yra tikslingai organizuojamas. Tuo tarpu paliekant šiuos klausimus savotiškai savieigai ir pernelyg pasitikint visuomenės daugumos nuomone bei laukiant, kad pozicija, jog šeima galima tik tarp vyro ir moters, apsigins pati, gali tekti skaudžiai nusivilti, nes tiesa šiais laikais pati neapsigina. Kai demokratijos sąlygomis galima sakyti, ką nori, ir kokiomis tik nori retorinėmis priemonėmis vartyti savo pozicijas, be abejo, yra pakankamai lengva visuomenei įteigti su objektyvia tiesa nederančias pozicijas. Todėl iš tikrųjų kalbančių trūksta ir reikėtų juos ruošti. Nežinau, kas galėtų imtis tą daryti, nes Lietuvoje apskritai trūksta visuomeninių organizacijų, kurios būtų ir finansiškai, ir žmogiškais resursais pajėgios organizuotai telkti tą visuomenės dalį, kuri palaiko prigimtinę šeimą ir žmogaus teisę į gyvybę nuo natūralaus pradėjimo iki natūralios mirties.

Kaip šis EŽTT sprendimas pakeis situaciją Lietuvoje? Manau, kad kažko labai nepakeis. Taip yra todėl, kad kova, siekianti naujos šeimos sampratos ir partnerysčių (ar kitokių pripažinimo formų) įteisinimo, yra daugiausiai paremta emocijomis. Dažniausiai apeliuojama būtent į emociją: „Mes nesame kuo nors blogesni, todėl norime visko lygiai to paties, ką turi vyro ir moters pora“. Iš esmės visi tarpiniai variantai – partnerystė ar koks nors kitas statusas – tėra trumpalaikiai žingsniai link visiško vienalyčių ir skirtingų lyčių porų teisinio reguliavimo suvienodinimo. Tą pripažįsta patys jų siekiantieji. Emocinis argumentas vis tiek visada dominuoja, o kiti argumentai, pavyzdžiui, EŽTT sprendimas, viena vertus, yra ne tokie pagaulūs žmonėms – jie ne taip gerai veikia viešąją nuomonę, kita vertus, jie yra pasitelkiami epizodiškai ir instrumentiškai. Anksčiau taip pat yra buvę įvairių EŽTT sprendimų, pavyzdžiui, reikalavusių, įteisinus vyro ir moters partnerystę, šį statusą suteikti ir vienalytėms poroms, tačiau tokiu argumentu yra pasinaudojama, jis nesukelia norimo efekto ir nueina į užmarštį. Manau, kad ir šis sprendimas viešosiose diskusijose kalnų nenuvers ir situacijos iš esmės nepakeis. Aišku, lieka klausimas, kas kaip sugebės juo naudotis.

Ar Lietuva galėtų tokiu pačiu pagrindu būti apskųsta EŽTT? Neabejoju, kad taip ir bus daroma. Gėjų lyga ir kiti susiję judėjimai visada yra linkę jiems nepalankią demokratinę sprendimų priėmimo pusę, besiremiančią jiems nepatogia visuomenės nuomone, apeiti per teismus. Kartais tai sėkmingai pavyksta. Jie jau yra paskaičiavę ir viešai pasakę, kad pereiti visus teismus ir pasiekti vienokį ar kitokį EŽTT sprendimą truktų septynis metus. Galėtume sakyti, kad laikrodis tiksi ir pamatysime, ką per tuos septynis metus jiems pavyks nuveikti. Nenorėčiau spekuliuoti, į kokią situaciją mus pastatytų toks sprendimas. Septyni metai yra labai ilgas laiko tarpas, bent dviejų Seimo kadencijų pasikeitimas. Taip toli ir su tiek daug kintamųjų spekuliuoti mums nereikėtų.

– Jei kas nors iš Lietuvoje plačiau besidominančių žino apie šią rezoliuciją, tai turbūt sutiks, kad ji buvo apipinta šiokiais tokiais mitais. Viena vertus, masinė žiniasklaida, matyt, iš atsargumo išsigandusi, kad jei čia yra kalbama apie šeimos apsaugą, tai negali būti gerai, nusprendė šia tema vėl tylėti. Kita vertus, pavadinkime, smulkioji pilietinė žiniasklaida, kuri visada ištraukia ir lietuviškai paskelbia nepatogius „pažangiajai“ pozicijai dalykus, labai apsidžiaugė šia rezoliucija, tačiau, manau, tas džiaugsmas buvo perdėtas. Rezoliucija kviečia ginti šeimą ir priimti šeimai palankius įstatymus, žiūrėti į šeimą kaip į pamatinę visuomenės ląstelę, fundamentalų pagrindą. Vis dėlto tokio abstraktumo yra labai daug, o aiškumo – nėra. Rezoliucijoje, kaip ir Lietuvos Konstitucijoje, tarsi ir labai aiškiai kalbama, kokia yra šeima, bet apibrėžimo nėra. Ne vienoje vietoje yra minimi tėvas ir motina, vyro ir moters abipusė pagarba, lygios pareigos, įsidarbinimas, apskritai – vyras ir moteris, tačiau apibrėžimo, jog šeima yra tik tarp vyro ir moters, nėra. Todėl dalis, sakyčiau, postmodernių teisių gynėjų baimių yra nepagrįstos, o ši rezoliucija – pakankamai kompromisinė.

Vis dėlto ji labai aiškiai sako, kad vaikų apsauga turi būti vykdoma per šeimą, o pati šeima yra suvokiama kaip vienetas. Tai yra svarbus momentas, nes šiais laikais vaikų apsaugą bandoma vykdyti vaikus kaip teisės subjektą išimant iš šeimos. Rezoliucija ragina į šeimą žiūrėti kaip į vienetą, tuo tarpu visi reprodukcinių, seksualinių teisių gynėjai yra sudėję dideles pastangas, kad į vaiką būtų žiūrima kaip į atskirą teisės subjektą – jis būtų saugomas nuo šeimos, tarytum, šeima yra grėsmė, o ne jį saugantis ir ugdantis aplinkos vienetas. Vien dėl to tai jau yra naudos duodanti ir šiek tiek tą „pažangos“ revoliucijos traukinį stabdanti rezoliucija.

Kitas svarbus momentas yra dėl šeimos ir auklėjimo. Rezoliucijoje sakoma, kad šeima yra ta vieta ir tas vienetas, kuris perduoda vaikams kultūrines, moralines ir kitas normas. Tai vėlgi yra didžiulė priešprieša tarp to, kas dabar bandoma padaryti per valstybės valdomą švietimą mokyklose diegiant naujas moralės normas. Tuo tarpu rezoliucijoje kalbama apie tai, kad šeima turi būti ta vieta, kuri formuoja vaiko moralės normas. Be abejo, paliekant šeimai moralės normų formavimą, naujosios kartos liberalumo kūrimas užstringa. Tuo ši revoliucija taip pat naudinga prigimtinės vyro ir moters šeimos apsaugai. Vis dėlto jos konservatyvumas, kaip matyti, yra išvestinis. Tiesioginio vyro ir moters šeimos pripažinimo joje nėra.

– Dėsningumas yra labai aiškus. Prieš rezoliuciją balsavo iš esmės tik Europos šalys, JAV, PAR, Korėja ir Japonija. Už rezoliuciją balsavo vien Afrikos ir Azijos šalys. Šiais klausimais sudėtingoje situacijoje šiuo metu esančios Pietų Amerikos šalys susilaikė. Taigi akivaizdžiai egzistuoja geografinis ir civilizacinis pasiskirstymas. Jau minėto Latvijos užsienio reikalų ministro vadovaujama delegacija pasisakė prieš (šypsosi).

– Nemanau, kad tai sąmokslo teorija. Tai yra visiškai realus scenarijus. Ar jis pildysis, priklausys nuo to, kokių pažiūrų jėgos visuomenėje dės didesnes pastangas vienaip ar kitaip pakreipti tuos procesus. Nemalonus, bet faktas, kad teismai, ypač aukščiausi ir konstituciniai teismai, yra tapę politinėmis institucijomis. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet labai skaudžiai pastaruoju metu tai matome ir čia. Jie priima sprendimus, kurie tiesiogiai visiškai nekyla iš jų nagrinėjamų tekstų – ar tai būtų konstitucija, ar kokia nors teisių konvencija. Be abejo, tokioje situacijoje teisėjų pažiūros – o pastarosios dažnai gali būti paveiktos politinio ar kitokio spaudimo priemonių – jos iš esmės lemia tai, kaip bus išaiškinta Konstitucija. Neva sąmokslo teorija, kurią išdėstė gerbiamas klausytojas, jau yra faktiškai įvykusi kai kuriose šalyse, o kai turi istorinį precedentą, tai nebegali žiūrėti pro pirštus – turi žiūrėti rimtai.

Kas būtų, jeigu taip nutiktų Lietuvoje? Nežinia. Reikia galvoti apie tai, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Dėl įvairių istorinių ir geopolitinių priežasčių Lietuva kol kas dar turi laiko ir mums tą laiką reikia išnaudoti prigimtinės šeimos labui, o ne sėdėti pasyviai.

Kalbino Jolanta Ramonienė

Sekite autorių Facebook