Penktadienį LR Seime buvo užregistruotas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) pakeitimo projektas, kurį pasirašė 58 beveik visų Seimo frakcijų atstovai, išskyrus Lietuvos socialdemokratų partijos frakciją. Iškart po to žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pasirodė klaidinantys pranešimai, neva minėtos pataisos įgalins „vaikų mušimą“. Antra vertus, įaudrinta visuomenė, reikalaujanti vien „įstatymo atšaukimo“, taip pat vertina, kad naujosios pataisos nėra veiksmingos.
Laisvos visuomenės institutas (toliau – LVI) primena, kad VTAPĮ Lietuvoje atsirado prieš daugiau nei 20 m. Per tą laiką buvo nuolat diskutuojama dėl įvairių įstatymo normų keitimo, tačiau diskusijos dažniausiai nepasiekdavo įstatymo priėmimo stadijos. Visgi 2017 m. sausį buvo priimti ir įsigaliojo D. Šakalienės ir M. Majausko inicijuoti smurto apibrėžimai.
Nuo 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojo ir šiuo metu kritikuojama VTAPĮ redakcija, įteisinusi institucinę vaiko teisių apsaugos pertvarką. Reformuojant sistemą buvo priimti ydingi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos poįstatyminiai teisės aktai, kurie įgalina tarnybas Lietuvos šeimas vertinti pagal garsiąją keliolikos puslapių „grėsmės lygių“ nustatymo anketą, tapusią pagrindiniu ir vieninteliu vaiko ir jo šeimos gyvenimo ir santykių kokybės vertinimo įrankiu. Įvesta grėsmės vaikui lygių nustatymo tvarka numatė galimybę dirbti su šeima, atskiriant vaiką nuo šeimos, kuri praktikoje buvo įgyvendinama remiantis imperatyvia norma, kad nustačius II grėsmės lygį visais atvejais vaikas paimamas iš šeimos.
Praėjusį penktadienį, lapkričio 23 d., Seime užregistruotos pataisos yra tris savaites vykusio intensyvaus ir konstruktyvaus tarpdisciplininio bendradarbiavimo tarp teisės, socialinio darbo, psichologijos ir vaikų raidos ekspertų rezultatas. Rengiant projektą taip pat buvo konsultuojamasi su šeimas atstovaujančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.
Kaip minėta, didžiausią žiniasklaidos susidomėjimą sukėlė ir daugiausiai neteisingų interpretacijų buvo publikuojama būtent smurto sąvokos tema. Šiuo metu galiojančių smurto sąvokų problema yra ta, kad jos neleidžia atskirti realiai žalos nesukėlusių veiksmų nuo labai pavojingų, sukeliančių didelę žalą. Tai neišvengiamai lemia neadekvačią valstybės institucijų reakciją. Kadangi pagal įstatymą net nestiprus pliaukštelėjimas vaikui laikomas smurtu, policija ir prokuratūra priverstos į tai reaguoti lygiai taip pat kaip ir į sveikatai pavojingą vaiko sumušimą. Tai sukuria teisines prielaidas neproporcingų sankcijų taikymui, traumuojančiam ir tėvus, ir vaikus.
Visgi yra neteisinga teigti, kad įstatymo projektas įteisintų vaikų mušimą. Projektas siūlo šiuo metu galiojantį fizinio smurto apibrėžimą koreguoti, įrašant kelis žodžius:
„fizinis smurtas – tyčinis fizinis veiksmas ar veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinė bausmė, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba buvo sukeltas <žymus> skausmas ar <realus bei tiesioginis> pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai arba <šiurkščiai> pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.“
Daugiausiai pasipiktinimo kyla dėl žodžio žymus įterpimo šalia vertinimo, koks skausmo sukėlimas būtų laikomas fiziniu smurtu. Neva pliaukštelėti pagal pataisas bus galima, nes skausmas tokiu atveju nežymus. Tačiau atkreipiame dėmesį į tai, kad kitoje įstatymo vietoje fizinės bausmės yra apibrėžtos taip: „Fizinė bausmė – vaiko drausminimas, kai fizinis veiksmas naudojamas fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką arba pažeminti jo garbę ir (ar) orumą.“
Taigi fizinės bausmės nepriklauso nuo sukelto skausmo masto – ir žymus, ir nežymus skausmas leidžia veiksmą traktuoti kaip fizinę bausmę. Įstatymo 24 straipsnio 3 dalis teigia: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai, vaiko atstovai pagal įstatymą arba kiti už vaiko priežiūrą atsakingi asmenys gali tinkamai drausminti, išskyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas.“ Taigi pataisos neleidžia jokių fizinių bausmių taikymo – ir tų, kurios sukelia nežymų skausmą.
Fizinių bausmių, kurios nesukelia žymaus skausmo ir nepadaro žalos vaikui, nelaikymas smurtu neužkerta kelio dar griežčiau drausti fizinių bausmių ir taikyti tėvams veiksmingų poveikio priemonių. Tačiau toks fizinių bausmių diferencijavimas apsaugo tėvus nuo baudžiamojo persekiojimo, nuo neproporcingų ir neteisingų sankcijų jų atžvilgiu.
Pasisakantys už tai, kad smurto sąvokos liktų nepakeistos, turėtų paaiškinti, ar jie sutinka, kad prieš mylinčius tėvus, kurie daug naktų ir dienų rūpinosi vaikais, tačiau kritinėje situacijoje dėl pervargimo ar emocijų nesuvaldymo vieną kartą drausmino vaiką nestipriu pliaukštelėjimu, turėtų būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas (kaip E. ir G. Kručinskų atveju) ir ar tai, jų manymu, yra suderinama su teisinės valstybės principais.
Didžiausias nesusipratimas kyla dėl normos, kuri pataisomis iš esmės net nėra keičiama:
„Smurtu nelaikomi <proporcingi> veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio didesnės žalos ar pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.“
Ši nuostata yra jau galiojančiame įstatyme. Ji yra skirta tam, kad fizinė jėga, panaudota gelbėjant vaiką nuo pavojaus, nebūtų laikoma smurtu, jei sukeltų fizinį ar psichinį skausmą. Tai gali būti situacijos, kai vaiką reikia skubiai patraukti už rankos, kad jis neišbėgtų į judrią gatvę, sugriebti skęstantį, pavojingai priartėjusį prie atviros ugnies ar pan. Tokiais atvejais fizinė jėga gali sukelti tam tikrą skausmą, tačiau tai neturėtų būti laikom smurtu, jei siekiama išvengti didesnės žalos ar pavojaus ir to neįmanoma pasiekti kitomis priemonėmis. Pataisomis įrašomas žodis „proporcingi“ tik sugriežtina šią nuostatą, nes neleidžia naudoti didesnės jėgos nei būtina pavojui išvengti. Taigi pataisos draudžia pavojingose situacijose vaikus mušti, bet leidžia gelbėti.
Smurto apibrėžimų koregavimas visos pataisų esmės toli gražu neišsemia. Todėl Laisvos visuomenės institutas norėtų atkreipti dėmesį į kitus pataisymus, kurie iš esmės pakeistų nuo 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusias ydingas įstatymo nuostatas:
- Naujosiomis pataisomis ketinama atsisakyti sukėlusios grėsmės vaikui lygio nustatymo koncepcijos. Įstatymo pakeitimais įvedamas vaiko ir šeimos poreikių vertinimas, leisiantis nustatyti darbo su vaiku ir šeima lygį ir mastą, bei pagrįsti intervencijos į šeimos privatų gyvenimą būtinybę. Tokiu būdu siekiama realiai įgyvendinti įstatyme numatytą principą, kad pagalba vaikui pirmiausia teikiama šeimoje.
- Vaiko paėmimas iš tėvų yra laikomas kraštutine vaiko teisių apsaugos priemone ir numatoma, kad intervencija į šeimos privatų gyvenimą yra galima tik būtinojo reikalingumo atvejais, kai egzistuoja realus pavojus, jog vaikui būnant šeimoje jis patirs didelę žalą, kurios negalima išvengti jokiomis kitomis priemonėmis.
- Vaiko paėmimo iš tėvų ar vieno iš tėvų atveju vaikas turėtų būti perduodamas kitam įstatyminiam atstovui arba kitam šeimos nariui arba giminaičiui, kuris pagal savo amžių ir sveikatos būklę gali pasirūpinti vaiku. Tik nesant tokios galimybės, vaikas yra perduodamas laikinam globėjui. Vaiko laikino apgyvendinimo pas laikiną globėją, o taip pat nukreipimo į sveikatos priežiūros įstaigą, kai reikia ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam sveikatos priežiūros paslaugas, atveju yra užtikrinama vieno iš tėvų, kurio elgesys nekelia vaikui tiesioginio ir realaus pavojaus, galimybė būti kartu su vaiku. Pataisomis taip pat numatoma, kad negalima vaiko paimti tėvams nežinant – vaiko paėmimo metu privalo dalyvauti tėvai ar vienas iš tėvų, o taip pat, kad vaikas negali būti paimamas iš saugios aplinkos (mokyklos, darželio ar pan.).
- Taip pat numatyta tobulinti vaiko teisių pažeidimų nagrinėjimo procedūrą, atskiriant ją nuo vaiko atžvilgiu padaryto nusikaltimo nagrinėjimo procedūros. Tai leis sumažinti intervencinių ir baudžiamojo poveikio priemonių šeimai taikymą ir išvengti perteklinio ir neproporcingo kišimosi į šeimos privatų gyvenimą.
- Įstatymo projektu siekiama užtikrinti, kad įstatyme numatyta tėvų ir ugdymo, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą teikiančių specialistų bendradarbiavimo pareiga vaiko teisių užtikrinimo srityje būtų abipusė ir atsižvelgtų į LR Konstitucijoje įtvirtintą tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Tai tik pirmasis žingsnis ilgame Vaiko teisių apsaugos sistemos korekcijos procese. Tikimės, kad šią savaitę Seime bus užregistruotos Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisos.
Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimais bus siūloma užtikrinti vaiko įstatyminių atstovų procesines teises numatant, kad bylos dėl teismo leidimo paimti vaikus iš tėvų ar kitų įstatyminių atstovų būtų nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, teismo posėdžio eiga būtų fiksuojama, o tėvus (įstatyminius atstovus), kurių vaiko paėmimo klausimas sprendžiamas, ir vaiką, kurio paėmimo klausimas spendžiamas, atstovautų advokatas.
Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimais bus siekiama nustatyti, kad už žinomai melagingą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą asmenims būtų taikoma administracinė atsakomybė. Užregistruotos įstatymo pataisos jau numato nuostatą, kad tėvai, dėl perteklinio, neproporcingo kišimosi į privatų šeimos gyvenimą turi teisę skųsti pareigūnų veiksmus ir reikalauti jų šeimai padarytos civilinės žalos atlyginimo.
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
