Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (III dalis)

Pirmojoje teksto dalyje skaitėte apie feminizmą iki biologinės ir socialinės lyties atskyrimo, pirmąją ir antrąją feminizmo bangas bei pastarosios pradininkės Simone de Beauvoir teorinę mintį. Antrojoje dalyje galėjote susipažinti su šios minties pritaikymu JAV, Betty Friedan ir jos siūlytu „sveikos“ žmogaus tapatybės konstravimu bei Kate Millett ir įgyvendinta seksualine revoliucija. Žemiau kviečiame skaityti paskutinę teksto dalį apie trečiąją feminizmo bangą ir translytiškumo teorijų sąsajas su feminizmu.

Trečioji feminizmo banga: besiritanti revoliucija ir translytiškumas

B. Friedan tapatybės akcentavimas leido reformatoriams tapatybės krizės sampratą taikyti plačiau nei moterims: pirmiausiai homoseksualumui, tuomet natūraliems seksualiniams nukrypimams, o visai neseniai – ir translyčiams individams. Tai inicijavo trečiąją feminizmo bangą, siekiančią peržengti binarinį S. de Beauvoir feminizmo veikėją link jos vilties apie įvairioms seksualinėms tapatybėms neapibrėžtai atvirą ateitį[1].

Transseksualų nevienareikšmiškumas. Antrosios feminizmo bangos pasekmės apima transseksualų ir žmonių, gimusių su lytiniais sutrikimais (pavyzdžiui, hermafroditų), vertinimo pokyčius. Antrosios bangos feministės pripažino asmenų, gimusių su anatominiais nukrypimais, svarbą jų teorijoms. S. de Beauvoir, Germaine Greer, K. Millett užsiminė apie lytinius nukrypimus, norėdamos iliustruoti, kad natūralumo koncepcija, su kuria siejama biologinė lytis, „ne visada yra vienareikšmė“[2]. Jos teigė, kad gamta ne visada užtikrintai kuria žmones, atpažįstamus kaip vyriškos ar moteriškos giminės.

Robertas Stolleris 1968 m. išleistoje įtakingoje knygoje Biologinė ir socialinė lytis (orig. Sex and Gender) rašė, kad biologinė lytis turi „anatomijos ir fiziologijos konotacijų“, o socialinė lytis yra susijusi su „plačiomis elgesio, jausmų, minčių ir fantazijų, kurios neturi išskirtinai biologinių konotacijų, sritimis“. Kol „sveikam protui biologinė ir socialinė lytys atrodo neatskiriamai susijusios tarpusavyje […], jos nėra neišvengiamai susaistytos ir gali klostytis pakankamai nepriklausomais keliais“[3].

Socialinė lytis gali prieštarauti anatomijai ir fiziologijai, kaip atveju tų, kurie gimsta turėdami vyrams ir moterims būdingų anatominių savybių: „Nors išoriniai lytiniai organai (penis, sėklidės) prisideda prie vyriškumo suvokimo, nei vienas iš jų ar net visi kartu nėra jam esmingai būtini. Dėl įrodymų trūkumo, sutinku su Money ir Hampsons, kurie per savo interseksualius pacientus (turi abiejų lyčių požymių) atskleidė, kad lyties vaidmuo yra nulemiamas gimus, nepriklausomai nuo anatomijos ir fiziologijos“[4].

R. Stolleris lytinę tapatybę suprato kaip formuojamą svarbių socialinių ir seksualinių patirčių per pirmuosius 18 gyvenimo mėnesių. „Lytinė tapatybė taip sunkiai įveikiama, – jis teigia, – kad būtų lengviau chirurgiškai pakeisti biologinę suaugusio vyro, kuris vaikystėje laikytas ir augintas kaip mergaitė, lytį nei pakeisti jo lytinį savęs suvokimą.“

R. Stolleris atkreipė dėmesį į transseksualizmo aktyvizmo pionierių Johną Money. Jis buvo vienas iš Johns Hopkins lytinės tapatybės klinikos įsteigėjų 1965-aisiais. J. Money dalyvavo laimint leidimą atlikti lyties keitimo operaciją 1966 m. ir kuriant trasseksualų kategoriją tiems, kurių seksualinė tapatybė buvo mišri.

J. Money išgarsėjo dėl Davido Reimerio bylos, aprašytos J. Money ir bendraautorės Patricia Tucker knygoje Sexual Signatures (1976). Prastai atliktas apipjaustymas 8 mėnesių berniuką paliko be penio. Johns Hopkinso personalas įtikino Davido tėvus berniuką iškastruoti ir remiantis įprastais standartais auginti kaip mergaitę vardu Brenda. Atitinkami lytiniai organai, kurie Brendą būtų fiziškai pavertę mergaite, nebuvo sukurti. Vėlesni kasmetiniai patikrinimai „įrodė kaip gerai visoms šalims pavyko prisitaikyti prie šio sprendimo“[5].

J. Money manymu, šis atvejis įrodė, kad „lytinės tapatybės vartai normaliam vaikui atveriami gimstant taip pat kaip ir vaikui, kuris gimsta su iki galo neišsivysčiusiais lytiniais organais… ir lieka atviri bent metus po gimimo“[6]. Ir Davidas, ir jo brolis Brianas mirė nesulaukę 40-ies metų amžiaus: kiekvienas nuo savo rankos ilgai sirgę psichinėmis ligomis[7].

Nustatęs ryšį su Davido Reimerio atveju J. Money jį nustatė ir su keliais kitais gerai prisitaikiusiais pacientais, kurie lyties keitimo procedūras išgyveno 11 ir 12 metų amžiaus, kas signalizuoja, jog „lytinės tapatybės vartai“ gali būti atviri kur kas ilgiau nei 18 mėnesių.[8] Kelias į vis vėliau atliekamą lyties keitimo operaciją atrodo atviras. Dar svarbiau, žvelgiant iš antrosios feminizmo bangos perspektyvos, vartai atviri didesniam žmogaus pasirinkimui kuriant tapatybę ar savęs suvokimą bei lyties nepriklausomumo nuo kūno idėjai[9].

Kai kurie antrosios feminizmo bangos šalininkai rėmė J. Money požiūrį, nes jo supratimas apie vyriškumą ir moteriškumą atrodė lengvai formuojamas bei teigė, kad kūnas nereiškia nustatyto likimo. Šis filosofinis feminisčių ir J. Money susivienijimas turėjo ir politinį atspalvį: mažai kas tiek pakenkė „vyrų viršenybės ir tradicinės socializacijos ideologijai“ kaip tapatybės biologinio pagrindo problematizavimas[10].

Judith Butler: Queer teorija, homoseksualumo propagavimas ir translyčių teisės

Revoliucijai besiritant, tariamos vienos kartos įžvalgos gali tapti kliūtimis sekančiai kartai. Pagrindinė trečiosios feminizmo bangos atstovė, kritikavusi antrosios feminizmo bangos atstovų teiginius, buvo Judith Butler.

Nors žmonės, kuriems buvo atliekamos lyties keitimo procedūros, save laikė visiškomis naujovėmis, J. Butler juos traktavo kaip tiesiog paisančius visuomenės tendencijos matyti žmones kaip moteris arba vyrus. Ji manė, kad šios procedūros nusipelnė „rimtos ir vis populiaresnės idealizuoto lyčių dimorfizmo kritikos pačiame transseksualų judėjime“ – tokios, kuri sukurtų pasaulį, kuriame „mišrūs lyties požymiai būtų priimami ir mylimi be jokių transformacijų į labiau socialiai priimtinus“[11].

J. Butler susiejo trečiąją feminizmo bangą su queer teorija, homoseksualumo propaganda ir translyčių teisėmis.[12] Queer teorija teigia, kad visos lyties ir seksualumo išraiškos yra socialiai sukonstruotos ir todėl keičiamos tikintis, kad tariamai neįprasto gyvenimo būdo aukštinimas pakenks ar bent problematišku pavers nekintančias nuostatas apie žmogaus tapatybę ir skirtumus.[13] Ypač pastebimas visuomenės polinkis klasifikuoti individus į binarines vyrų ir moterų kategorijas. Queer teorijoje išlaisvinimas matomas už binarinio supratimo ir normalumo ribų. Queer teorijos pripažinimas įgalintų ir translyčius žmones, kurių savęs suvokimas peržengia tariamai normalią lytiškumo koncepciją, tačiau kurie nebūtinai procedūrų pagalba pritaiko savo kūnus prie šio suvokimo.

Kadaise feministės prieštaravo homoseksualų („querr“), transvestitų (drag), vyriškų lesbiečių (butch), moteriškų lesbiečių (femme) ir translyčių asmenų įtraukimui į jų judėjimą, nes tokie individai galėjo pakenkti seserijos idėjai, kuri vienijo judėjimą.[14] Ankstyvieji homoseksualumo aktyvistai panašiai priėmė homoseksualumo arba heteroseksualumo idėją kaip neatskiriamą nuo žmogaus genetinės sandaros arba kitaip natūralią.

J. Butler ir kiti trečiosios feminizmo bangos atstovai pritarė biologinės ir socialinės lyties atskyrimui bei siekiui peržengti arba paneigti lytį. Trečiosios feminizmo bangos teoretikų teigimu, jų pirmtakai buvo nepakankamai radikalūs, nes nepaneigė binarinio lyties pobūdžio, o vietoje to tiesiog skatino moteris elgtis panašiau į vyrus.

J. Butler manė, kad lytis savaime yra nepagrįstas reikalavimas, pseudosmurtinis, į mūsų kalbą ir lūkesčius įterptas aktas. Ji netikėjo faktine, natūralia lytimi ar tinkama seksualine raiška. Lytis ir seksualumas yra pasirodymai, kylantys iš ir sudarantys gyvenimą. Siekdama suprasti socialines normas J. Butler ypač pasitikėjo filosofu Micheliu Foucaultu, siekusiu demaskuoti politinę galią, kai ši pasireiškia idėjose apie tiesą, realybę ir kalbą – visa tai sustiprina dominuojančios grupės politinės galios viziją ir paverčia ja grįstą gyvenimo būdą besąlygiškai normaliu. Visuomenė šią galią formuoja subtiliai: konstruodama tiesos ir realybės koncepcijas ir taip sukurdama teoriją, kurios kategorijos laikytinos žmogiškomis. Daug subtilių dalykų nuo religinio mokymo iki populiariosios kultūros skatina žmones tikėti meilės ryšių tarp vyro ir moters. Būtina šiuos lūkesčius demaskuoti kaip dirbtinius tam, kad galėtų rastis atviresnė ir labiau queer ateitis. J. Butler žodžiais, M. Foucaulto Seksualumo istorija už modernių visuomenės heteroseksualaus sekso preferencijų demaskuoja privartos mechanizmą ir tikisi išlaisvinti labiau polimorfinę seksualinių troškimų raišką.[15]

Leslie Feinberg, kurios pamfletas Translyčių išsivadavimas: judėjimas, kuriam atėjo laikas (1992) tikriausiai pirmasis pasiūlė visapusišką translytiškumo fenomeno traktavimą, atkartojo B. Friedan požiūrį apie translyčių diskriminaciją kaip apie priespaudą be pavadinimo, kadangi ji taip įsišaknijusi kultūroje, kad atrodo natūrali.[16] Visko pradžia buvo nematomas smurtas, kuris J. Butler žodžiais, „kyla iš gilaus troškimo išsaugoti lyčių binariškumo tvarką kaip natūralią ar būtiną, jos pagrindu sukurti struktūrą, kuri būti natūrali ir (ar) kultūrinė ir kuriai jokie žmonės negalėtų prieštarauti ir kartu išlikti žmonėmis“[17].

Lyčių paneigimas reikalavo įgalinti tuos, kurie apie tai svajojo ir atliko kitokius lyčių vaidmenis, taip atskleisdami kintančias naujos realybės galimybes. J. Butler „Lyčių rūpesčiai: feminizmas ir tapatybės nuvertimas“[18] pabrėžė transvestitų ir persirengėlių normas peržengiančią prigimtį, o jos „Lyčių paneigimas“ pridėjo translyčius kaip naują lyties išraišką. „Kai kažkas akivaizdžiai dirbtinio reiškia pretenzijas būti realybe, kažkas kitas nei susitapatinimas su egzistuojančiomis normomis užima to vietą. Pačios normos aižėja, demonstruoja savo nestabilumą ir tampa atviros atsisakymui“[19].

Atitinkamai, labiau išsivystęs feminizmas integruotų queer teoriją, nes queer atstovai „stengiasi perdirbti normas“ ir nustatyti „pačioms normoms kitokią ateitį“. Jie „ne tik ragina mus kvestionuoti, kas tikra ir kas privalo egzistuoti, bet taip pat parodo, kaip šiuolaikinę realybę reguliuojančios normos gali būti kvestionuojamos, o naujos realybės mados – įtvirtinamos“; būtent taip, kaip tikisi feministės.[20] Esant naujoms normų peržengimo galimybėms, teisėje, psichiatrijoje, socialinėse ir literatūros teorijose gali vystytis naujai legitimuotas žodynas lyčių sudėtingumui atskleisti[21].

Taigi, translytiškumo pripažinimas yra nuoseklus su filosofinėmis antrosios feminizmo bangos prielaidomis ir prisideda prie trijų K. Millet suformuluotos seksualinės revoliucijos politinių tikslų siekio. Tačiau jis peržengia antrąją feminizmo bangą, kadangi ši pasiekė tam tikrų tikslų, ir reikėjo siekti naujų.

Vis dėlto laisvės nuo visuomenės nuostatų ir interpretacijų nepakanka. Trečiosios feminizmo bangos teoretikų teigimu, translytiškumo išlaisvinimo ateityje suklestės tūkstančiai lyčių, nes visuomenė pripažins visų lyties išraiškų legitimumą ir netgi grožį. „Mes nesiekiame autonomijos, jei ją suprasime kaip išlikimą be priklausomybės ryšių nuo išorinio pasaulio“, – rašė J. Butler. Žmonės „negali išlikti nepripažindami normų“, kurios pagrindžia jų užsispyrimą ir ugdo jų psichinę sveikatą Žmogaus tapatybė nėra iki galo realizuota ar visiškai sava tol, kol jai nepritaria viešosios institucijos ir nepripažįsta bendrapiliečiai. „Buvimas asmenybe yra susijęs su troškimu būti pripažintam, ir dėl socialinių normų, kurių patys nepasirinkome, šis troškimas priverčia peržengti save“[22].

Sunku įsivaizduoju, kaip įmanoma visiškai paneigti lytis. Atrodo, kad šis procesas reikalauja nuolatinio socialinio virsmo ne tik dėl išsilaisvinimo nuo praeityje primestų reikalavimų, bet ir siekiant užtikrinti ateities troškimų pripažinimą. J. Butler abejoja, ar normos yra reikalingos, tačiau visiems individams reikalingas visuomenės pripažinimas ir jų tapatybės patvirtinimas.

J. Butler argumentai priveda prie normas peržengiančio vienos lyties asmenų „santuokų“ protegavimo. Ji yra jų šalininkė todėl, kad tokios „santuokos“ sukuria santuokos institutui lyties problemas. Vienalytės „santuokos“ kovoja su esencializmu ir ardo laukiamas heteroseksualumo normas santuokoje. Jos įveda tokias naujoves kaip atvira santuoka ir taip sukuria naujus vaidmenis, kurie galbūt nuvainikuos santuoką kaip svarbią visuomeninę vertybę ir nutrauks teisinį jos pripažinimą. Taigi ilgalaikėje perspektyvoje sužlugdydamos senąsias normas vienalytės „santuokos“ gali įtvirtinti normas peržengiančius vaidmenis. Visuomenės sukrėtimas dėl santuokos pripažinimo gali tapti žingsniu link atviresnės ateities sukūrimo.[23]

J. Butler tikisi, kad translyčių stebėjimas sukeltų panašų ardantį poveikį kaip tas, kurį sukelia dviejų vyrų ar dvejų moterų „santuoka“. Sekant šia logika, viešieji tualetai ar dušinės, kurie pagrįsti binarine lyčių samprata, tarnauja kaip priespaudos mechanizmas prieš tuos, kurie neprisitaiko prie visuomenės normų. Parama moterims sporte taip pat atrodo grįsta tokiu pačiu esencializmu, todėl vietos atradimas translyčiams atletams taip pat tampa moraline būtinybe. Juk moterų sportas taip pat yra pagrįstas akivaizdžiai tamsuoliška prielaida, kad egzistuoja moterys. Translyčiai asmenys šiuolaikinei tikrovės koncepcijai sukuria lyties problemas ir reikalauja patvirtinimo bei pripažinimo tam, kad tie, kurie anksčiau laikyti netikroviškais, nerealiais, būtų pasveikinti tarp žmonių.

J. Butler nuomone, kūnas nei yra duotas, nei nustato ribas. „Ribas tapatybei nustato mūsų gebėjimas išlaisvinti fantaziją, kuri yra lyg filmas, statomas vidiniame mūsų proto teatre.“[24] Naujieji politikai privalo „sukurti pasaulį, kuriame suprantantys savo lytį ir troškimą būti nenormatyviais galėtų gyventi ir klestėti ne tik be grėsmės patirti smurtą iš aplinkinių, bet ir be iš vidaus prasismelkiančio jų pačių netikroviškumo jausmo, kuris gali privesti prie savižudybės arba savižudiško gyvenimo“[25].

Translyčių aktyvizmas prasideda nuo mokslo teiginių, kad visuomenės represijos kenkia individo sveikatai ir psichologinio sindromo, nuo kurio tokie individai kenčia, įvardinimo. Mokslinis šio visuomenės sluoksnio pagrindas yra sutrikimas, žinomas kaip lyties disforija[26]. Pasirodo, jis sukelia nuolatinį nerimą dėl savo lytinės tapatybės ar nesuderinamumo tarp biologinės lyties ir vidinės savijautos moterimi ar vyru. Šiuo atveju mokslinis pavadinimas suteiktas problemai, kuri kitais atvejais liko neįvardinta.

Žvelgiant iš queer teorijos perspektyvos, šios reakcijos yra beveik žavingos savo atsidavimu tradiciniam ryšiui tarp biologinės ir socialinės lyties.[27] Queer teoretikai teigia, kad patiriantys sutrikimą dėl lyties neturi būti gydomi, vietoje to, jų tapatybės turi būti patvirtinamos ir aukštinamos. Kai į mokyklą atvyksta lyties disforiją patiriantis vaikas, tai nėra tiesiog hormonų terapijos ir kitų perėjimo (angl. transitioning) priemonių reikalavimo klausimas. Queer teoretikai mano, kad toks vaikas atvyksta jausdamas poreikį, kad mokykla ir jos bendruomenė pripažintų bei patvirtintų kvestionuotiną jo lytinį statusą kaip faktą.

2015 metų įvykiai Minestoje tai iliustruoja. Tėvai užregistravo penkiametį į privačią mokyklą. Jų teigimu, vaikas laikė save berniuku, kuriam patinka „mergaitiški dalykai“. Todėl tėvai reikalavo, kad mokykla remtų lyties neatitinkantį mokinį pakeisdama programą, mokyklos taisykles ir kita, dėl ko mokykla patyrė teisinį ir visuomeninį spaudimą.[28] Yra daugybė istorijų apie profesionalus skirtingose valstijose, kuriems neleidžiama lyties disforijos gydyti kaip patologinio sindromo, kuriam reikalingos psichologo konsultacijos ir preventyvus vaikų auklėjimas. Galutinis to tikslas – visuotinis queer teorijos kuriamo pasaulėvaizdžio pripažinimas. 

Išvados

Queer teorija, kuri reikalauja viešai pripažinti translyčius, turi daug bendro su pirmosiomis S. de Beauvoir įžvalgomis apie tai, kad moterimi tampama, o ne gimstama. J. Butler žodžiais, translyčiai teoretikai „pratęsia S. de Beauvoir palikimą: jei kažkas negimsta moterimi, tačiau ja tampa, pats tapsmas yra įrankis lyčiai“[29]. S. de Beauvoir ir jos pasekėjai išeikvojo visą termino lytis (sex) reikšmingumą ir teigė, kad jis gali būti užpildytas konstruojant žmogų per naują moters idėją.

Queer teorijos autoriai žengė dar toliau: užpildė lytį laisviau remdamiesi individualiu įsivaizdavimu ir pasirinkimu, o ne dirbtinėmis skirtimis ir kitomis tradicijos liekanomis. Tapimas žmogumi dabar prasidės nuo individualaus įsivaizdavimo, nepaveikto socialiai įtvirtintų lyties idėjų. Queer teoretikai plačiau atidarė antrosios feminizmo bangos pravertas duris: su šia teorija žmonės priartėjo prie istorinių būtybių, pakeitusių fiksuotas rūšis (S. de Beauvoir).  

Tapatybės formavimo svarba, prasidėjusi B. Friedan atkartojant S. de Beauvoir mintis, taip pat puoselėjo translyčių teises. Žmogaus tapatybė nėra nulemta jo biologijos, genų ar auklėjimo, tai yra savęs suvokimo produktas. Šiuo požiūriu, žmonės yra belyčiai asmenys, pagauti vienos ar kitos lyties kūne, ir nėra jokios būtinybės sekti šios lyties scenarijumi. Filosofas Rogeris Scrutonas rašo: „Nėra ryškesnio žmogaus pasiryžimo įveikti biologinį likimą moralinės idėjos labui pavyzdžio“[30]. Translytiškumo aktyvistai veikia išvien su feministėmis, gindami autonomiją, laisvę nuo biologinio privalomumo ir žmogaus išlaisvinimą.

Nėra geresnio būdo išplėsti seksualinę revoliuciją, kurią įsivaizdavo antrosios feminizmo bangos atstovės, nei privertimas abejoti pačia vyro ir moters idėja. Taigi translytiškumo teorijos yra feministinio seksualinės revoliucijos siekio pakartojimas; revoliucijos, apimančios vyro viršenybės ir tradicinės socializacijos panaikinimą vardan lyčių scenarijų, androginijos[31] kultivavimo, moterų ir vaikų priklausymo nuo šeimos paneigimo bei nemonogamiškų, nesantuokinių seksualinių santykių aukštinimo. Buvimas vienos ar kitos lyties yra žmogaus fantazijos reikalas, todėl gali būti sugalvojami nauji lyčių tipai: šios patirtys dera su besiritančia seksualine revoliucija.

Taigi, translyčių teisės išplečia filosofines antrosios feminizmo bangos prielaidas ir skatina jos politinį projektą, o tuo pačiu atkreipia dėmesį į pasaulį, kuris yra ne visai toks, kokį savu laiku feministės manė esant reikalinga. Tik ateityje pamatysime, ar šis naujas pasaulis pasirodys tinkamas žmonių klestėjimui.

šaltinis: heritage.org

 

[1] Beauvoir, The Second Sex, p. xxxv.

[2] Germaine Greer, The Female Eunuch. New York: McGraw Hill, 1971, p. 18–19. Taip pat žr. Millett, Sexual Politics, p. 30–31 ir Beauvoir, The Second Sex, p. 10–11, 404.

[3] Robert J. Stoller, Sex and Gender: The Development of Masculinity and Femininity. New York: Science House, 1968, p. viii–ix.

[4] Ten pat, p. 48. Stoller cituoja John Money, „Psychosexual Differentiation,“ Sex Research, New Developments, red. John Money. New York: Holt, Rinehart, and Winston, 1965, p. 12.

[5] John Money ir Patricia Tucker, Sexual Signatures: On Being a Man or a Woman. Boston: Little, Brown, 1976, p. 95.

[6] Ten pat, p. 98.

[7] John Colapinto, As Nature Made Him: The Boy That Was Raised as a Girl. New York: Harper, 2006.

[8] Money ir Tucker, Sexual Signatures, p. 101ff.

[9] Ten pat, p. 186–229.

[10] Millett, Sexual Politics, p. 62.

[11] Judith Butler, Undoing Gender. New York: Routledge, 2004, p.64–65. Taip pat Susan Stryker, „(De)Subjugating Knowledge: An Introduction to Transgender Studies,“ The Transgender Studies Reader. New York: Routledge, 2006, p. 1.

[12] Stryker, „(De)Subjugating Knowledge“, p. 1, 3–7.

[13] Davidas M. Halperinas teigia, kad „Queer yra bet kas, kas nedera su normalumu, legitimumu, dominavimu. Nėra nieko konkretaus, į ką queer nurodytų. Tai yra tapatybė be esmės“. Žr. David Halperin, Saint Foucault: Towards a Gay Hagiography. New York: Oxford University Press, 1995, p. 62.

[14] Janice Raymond, The Transsexual Empire: The Making of the She-Male. Boston: Beacon Press, 2 ir 3 skyriai.

[15] Foucault, The History of Sexuality, Volume I, p. 36–49.

[16] Leslie Feinberg, „Transgender Liberation: A Movement Whose Time Has Come“. New York: World View Forum, 1992, p. 6.

[17] Butler, Undoing Gender, p. 35. Eve Kosofsky Sedgwick, Epistemology of the Closet. Berkeley: University of California Press, 1990, tvirtina, kad tokios seksualinio pasaulio dichotomijos kaip natūralus/ dirbtinis, homoseaksualus/ heteroseksualus,  pasislėpęs/ atsiskleidęs, vyriškas/ moteriškas yra neseni sutartiniai buržuazinio seksualinio režimo produktai.

[18] Judith Butler, Gender Trouble: Feminism and the Subversion of Identity. New York: Routledge, 2006.

[19] Butler, Undoing Gender, p. 27–28.

[20] Ten pat, p. 26, 28–29.

[21] Ten pat, p. 31.

[22] Ten pat, p. 32, 33. Taip pat žr. ten pat, p. 8.

[23] Žr. Martha Fineman, The Autonomy Myth: A Theory of Dependency. New York: The New Press, 2004, p. 105–108, 134–136; Richard D. Mohr, The Long Arc of Justice: Lesbian and Gay Marriage, Equality and Rights. New York: Columbia University Press, 2005, p. 69ff.; Ann Ferguson, „Gay Marriage: An American and Feminist Dilemma,“ Hypatia: A Journal of Feminist Philosophy, Vol. 22, No. 1 (2007), p. 51.

[24] Butler, Undoing Gender, p. 217.

[25] Ten pat, p. 219.

[26] „Gender Dysphoria,“ Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth Edition, red. American Psychiatric Association. Arlington, VA: American Psychiatric Publishing, 2013, p. 452.

[27] J. Butler pataria žmonės pateikti svarstymui lyties disforijos diagnozę „ironiškai ar juokais“ tam, kad gauti sveikatos paslaugas, jeigu jų trokštama, tačiau atmesti potekstę, kad tai yra patologija, kurią reikia šalinti. Autonomija, o ne patologija, yra standartas, pagal kurį reikia vertinti pasirinkimus. Butler, Undoing Gender, p. 82ff ir 87.

[28] Katherine Kersten, „Transgender Conformity,“ First Things, December 2016, < https://www.firstthings.com/article/2016/12/transgender-conformity >

[29] Butler, Undoing Gender, p. 65.

[30] Roger Scruton, Sexual Desire: A Philosophical Investigation. New York: Continuum, 2006, p. 274.

[31] Androginija – vyriškosios ir moteriškosios lyties požymių buvimas tame pačiame organizme, kitaip – hermafroditizmas. Šaltinis: lietuviuzodynas.lt.