Lietuvoje pastaruoju metu nuvilnijus diskusijų apie lytinį švietimą bangai, siūlome susipažinti su Laisvos visuomenės instituto direktorės Tomos Bružaitės mintimis apie tai kuo lytinis švietimas skiriasi nuo lytinio ugdymo.
.
T.Bružaitė. Lytinis švietimas: apie ištrintas ribas
2011 m. sausio 30 d.
- Šaltinis: www.delfi.lt
.
Pastarųjų metų, o ir pastarųjų savaičių įvykiai Lietuvoje vėl kelia klausimus apie lytinį švietimą ir lytiškumo ugdymą. Panašu, kad mes vis dar nesame apsisprendę, ar mes norime šviesti ar ugdyti vaikus ir jaunuolius lytiškumo srityje. Vaikų teisių kontrolierė kaip vaistą net prieš vaikų seksualinį išnaudojimą siūlo seksualinio švietimo programas. Tuo tarpu lytinio švietimo oponentai kritikuoja šias programas už tai, jog jos formuoja vartotojišką mentalitetą, kuriame neįskiepijama pagarba gyvybei ir asmeniui.
Lytinio švietimo šalininkai dažnai į tai atsako, jog jie, neva, ugdo laisvą, nebijantį savęs išreikšti, informuotą ir tinkamu laiku gebantį pasirinkti asmenį. Stebint šią diskusiją iš šalies, gali atrodyti, jog kalbama vis apie tą patį, be jokių konkrečių rezultatų. Tačiau iniciatyvų yra. Tik tos, kurios propaguoja lytinį švietimą, jei pristatomos viešai, neatlaiko tėvų ir mokytojų kritikos. O Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą, kuri buvo sukurta dar 2007 metais, lyg ir galėtume naudoti, bet ji tyliai paslėpta, gal ministerijų, gal kitų įstaigų stalčiuose. Kol kas lieka galimybė tęsti diskusiją, tačiau dar kartą įsigilinus į pateikiamus abiejų pusių argumentus, nenorom peršasi mintis, jog kažkurie sąmoningai ignoruoja kai kurias tiesas. –
Lytinio švietimo ribos
Visai nesenai į rankas papuolė UNESCO siūlomos lytinio švietimo programų rengimo gairės. Turiu pripažinti, kad buvau nustebinta gairių sistematiškumu bei platumu. Pagal šias gaires, lytinis švietimas turi prasidėti nuo 5 metų. Ne, nereikia gąsdintis, gairės nesiūlo penkiamečių mokyti užsimauti prezervatyvą. O gal kaip tik tai, ką jie siūlo, labiau gąsdina? Šios gairės puikiai įrodo, jog lytiniu švietimu formuojamas norimas vartotojo elgesys, kuris naudingas tik kontraceptinių priemonių industrijai.
Kalbant apie draugystę, šeimą ir toleranciją, ugdomas požiūris, jog galiu rinktis ką tik noriu ir kada noriu, jei tik mano pasirinkimas nekenkia kitam. Vyresnėse klasėse, kai jau suformuotas požiūris, jog svarbiausia esu „aš“ ir „mano saviraiška“, pradedama kalbėti apie tinkamas priemones elgesio žalai sumažinti arba „saugiam seksui“ praktikuoti: prezervatyvus, kontraceptinius medikamentus, abortus ir t.t. Štai tokią žinią perduoda lytinio švietimo programos: draugystė galima tik tuomet, kai yra nauda, laisvė – galimybė daryti tai, ko šiuo metu norisi, saviraiška – savų seksualinių instinktų tenkinimas, o atsakomybė – žalos sumažinimo priemonių tinkamas panaudojimas.
Deja, net ir siekis išsamiai informuoti jaunuolius, kad jie galėtų tinkamai pasirinkti yra tik garsiai deklaruojamas. Pavarčius lytinio švietimo programas ar panaršius po organizacijų, besirūpinančių lytiniu šveitimu tinklalapius, susidaro įspūdis, kad yra sąmoningai vengiama pateikti informaciją apie kontraceptikų šalutinį poveikį: nevaisingumo sukėlimą, beveik dvigubai padidėjusią riziką susirgti vėžiu, polinkį į depresiją. Paprastai nutylima ir apie priešsantuokinio lytinio gyvenimo pasekmes: daug dažnesnes skyrybas tarp tų porų, kurios lytiškai santykiavo iki santuokos, dažnesnius neištikimybės atvejus, dažniau pasireiškiantį smurtą šeimoje ir kt. Dalis tiesos apie abortus taip pat nutylima.
Nesunku rasti informacijos apie medicininę procedūrą ir tikėtinas „nežymias“, „nedideles“ komplikacijas, bet apie psichologinę traumą, kuri gali tęstis visą gyvenimą ir atsiliepti net kitiems tos mamos vaikams, neužsimenama. Taigi, lytinio švietimo programose pateikiama tik „naudinga“ informacija… Būtina paklausti: naudinga kam?
Kitas aspektas, į kurį svarbu atkreipti šiandien dėmesį – vaikų seksualinis išnaudojimas ir seksualinis smurtas tarp pačių vaikų. Vaikų teisių kontrolierės manymu, informacija, suteikiama lytinio švietimo programose turėtų apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto. Taip, kiekvienas vaikas turi žinoti, kad yra kūno dalių, kurių niekas neturi teisės liesti, jog meilė vaikui skiriasi nuo meilės tarp mamos ir tėvo. Tačiau nepakanka vien tik pasakyti šią informaciją.
Jei vaikams nebus ugdomas teisingas santykis su savo kūnu, teisingas draugystės supratimas, jei nebus mokoma, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmes – joks „negalima“ vaikams negalios. Ir dar daugiau, programos, kuriose ugdomos „laisvos“ nuo natūralaus drovumo bei santūrumo ir save, o tiksliau, savo lytinį instinktą išreiškiančios asmenybės, darys vaikus ne atsparius prieš juos naudojamam seksualiniam smurtui, o kaip tik jie taps atviresni jam.
Vaizduotė gali daryti didelę įtaką mūsų veiksmams. Vaizdai ir pasakojimai, be tinkamo konteksto ir tinkamos žinios nujautrina klausytoją. Nelieka saugiklio, kuris paprastai mums signalizuoja, jog bet koks naujų dalykų bandymas, žinių ir naujos patirties įgijimas, ar kitoks „mokymasis“, žalojantis ir skaudinantis kitą asmenį, yra netinkamas.
Jei lytiškumas suvokiamas tik kaip biologinė funkcija (kaip valgymas ar miegojimas) ar seksualinis aktyvumas, asmuo yra suskaldomas, tampa fragmentuotas. Mes apsimetame, jog tai, ką darome, neveikia nei mūsų, nei aplinkinių vidinio asmens – pasaulėžiūros, vertybių, motyvų… Tuomet mūsų kūnai, o ir mes patys tampame įrankiais, kuriais galima pasinaudoti ir juos išnaudoti.
Didžiausia tragedija yra tai, jog asmuo tampa daiktu – kitam reikia ne pačio asmens, bet tik jo kūno, kuris suteiktų malonumą. Ir jau ne taip svarbu, kad mes išmokstame „atsakingai“ tuo daiktu naudotis ir jį išnaudoti, neva tai sumažindami riziką sveikatai kontraceptinėmis priemonėmis, kurios tik sukuria saugumo iliuziją.
Lytiškumo ugdymo lopšys – šeima
Apie tai, ką reiškia būti lytiška būtybe, turėtų būti mokoma šeimoje. O ką daryti, kai šeimose nekalbama apie lytiškumą? Galbūt tėvai nesupranta poreikio ir būtinumo apie tai kalbėti, o gal jie tiesiog nežino, nuo ko pradėti… Tiesa yra ir tai, kad labiausiai moko pavyzdys, bet šiandienos skyrybų statistika, smurto šeimoje atvejai tik parodo, kad dažnai vaikai ir jaunuoliai neturi tinkamo pavyzdžio. O iš kur sužino apie gandrus ir kopūstus tie, kurie neturi tėvų? Ir, matyt, pasiduodant šiandieninėms realijoms, lytinio švietimo programomis atsikratoma tėvų įtakos. Dar daugiau, lytiškumas yra atsietas nuo sampratos apie šeimą.
Lytinis švietimas, ištraukdamas lytinius santykius ir bet kokią kitą lytiškumo raišką iš santuokos, šeimos, gyvybės pradėjimo ir gimdymo kontekstų, ištrina natūraliai nujaučiamas ribas tarp sveikos ir netinkamos lytiškumo raiškos. Jei norime ugdyti sveikus asmenis, tuomet lytiškumo ugdymo programomis turėtume siekti sugrąžinti privilegiją ir užduotį kalbėti vaikams apie lytiškumą, jų tėvams. Tačiau čia jau tolimesnis etapas ir ne taip lengvai įgyvendinama užduotis, nes spraga jau pernelyg didelė.
Šiuo metu ugdymo sistema privalo padėti šią spragą užpildyti ir padėti tėvams grįžti prie šios savo pareigos vykdymo. Pradžiai galėtume suteikti visą informaciją apie tai, kas yra siūloma jų vaikams ir atsižvelgti į tėvų pageidavimus, susijusius su jų vaikų ugdymu. Šalia to, būtina sugrąžinti lytiškumui tikrąją vertę ir paskirtį.
Lytiškumas, pirmiausia, nurodo į tai, kad mes esame kūniški, o kūnas, kad mes esame moterimis ir vyrais. Taigi, mes turime tam tikrą (vyrišką arba moterišką) tapatybę, kuri reiškiasi ne tik reprodukcinių funkcijų kontekste, bet visose asmens struktūros dalyse. Būti lytiška būtybe nereiškia vien to, jog mes galime ir turime lytiškai santykiauti, lytiškumo raiška nėra tik lytinis aktas ar seksualinis aktyvumas. Visų pirma, tai buvimas brandžiais vyrais ir moterimis. Tuomet lytiškumo ugdymas ir yra brandžios asmenybės ugdymas, ypač skatinant suvokimą, jog tai, ką darau su savo kūnu, parodo kas aš esu.
Brandumas reiškia sugebėjimą pakilti virš savų instinktų. Vyriškumo ir moteriškumo raiškos kulminacija yra tėvystė ir motinystė (nebūtinai tik biologine prasme). Ir tai nėra išgalvota ar primesta tiesa, tai suprantame, pirmiausia, žvelgdami į savo kūnus.O juos – kūnus – galime suvokti kaip naštą ir kliūtį, kurią būtina įveikti, nugalėti, palaužti, jei norime būti „laimingais“ arba galime priimti kaip dovaną, kurios grožis atsiskleidžia tik priėmus ir paklusus šios dovanos dėsniams ir riboms.
Kaip tik čia ir glūdi esminis lytinio švietimo ir lytiškumo ugdymo skirtumas. Lytiniu švietimu formuojama asmenybė, kuri linksta tenkinti momentinius įgeidžius ir norus, pasiduodama rinkos diktuojamai pasaulėžiūrai, taip paversdama save ir kitą paprasčiausiu vartojimo objektu. Tuo tarpu meilės, gražaus tarpusavio santykio poreikis išlieka nepatenkintas. Lytiškumo ugdymu, žvelgiant į asmenį kaip į visumą, kūnas priimamas kaip neatsiejama asmens dalis. Ir tai suteikia galimybę augti tokiai meilei, kuri prasideda suvokimu, jog mylėti nereiškia kreipti žvilgsnį į save, imti, vartoti, pavergti. Mylėti reiškia žvelgti į kitą, dalintis visu savo gyvenimu, o tai kur kas daugiau, nei atiduoti tik savo kūną.
Ir pabaigai verta priminti, jog turime specialistų parengtą Šeimos rengimo ir lytiškumo ugdymo programą. Gal verta ministerijoms ištraukti ją iš stalčiaus?
© 2013 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
