Ryan T. Anderson
Praeitą mėnesį biotechnologijų pasaulyje plačiai nuskambėjo du įvykiai. Pirmiausiai, kinų medikas teigė sukūręs du genetiškai modifikuotus žmogaus embrionus, kurie sėkmingai išauginti iki gimimo, o tuomet pasaulio mokslininkų bendruomenė šį eksperimentą atvirai sukritikavo kaip pažeidžiantį etiką.
Savo ruožtu Kinijos vyriausybė pasmerkė mokslininką ir paragino pradėti skubų tyrimą dėl jo eksperimento.
Šių įvykių centre – vystoma pavadinimu CRISPR-Cas9 žinoma biotechnologija, leidžianti mokslininkams genetiškai keisti ląsteles. Technologija potencialiai galėtų gydyti įvairias genetines ligas bei tokias sudėtingas būkles kaip vėžys ar širdies ligos. Minėtas medikas teigė genetiškai modifikavęs du embriono stadijoje esančius vaikus tam, kad jie būtų atsparūs ŽIV.
Kad ir kaip gerai skambėtų, žmogaus embrionų genų redagavimas kelia susirūpinimą dėl eksperimentų su nepilnamečiais ir daug etinių klausimų dėl žmogaus embrionų naikinimo, gyvybės laboratorijoje kūrimo, sumodeliuotų kūdikių (angl. designer babies), ribos tarp terapijos ir [genų] pagerinimo bei intervencijos į genomą, kuris bus perduotas ateities kartoms. Susiduriame su eilę problemų.
Pirmiausiai, procese, kuris atvedė prie dviejų minėtų genetiškai modifikuotų vaikų gimimo, nesuskaičiuojamas kiekis žmogaus embrionų žuvo. Taip pat tokiuose procesuose embrionų yra sukuriama žymiai daugiau nei implantuojama į gimdą ir vėliau gimsta. Likę embrionai yra užšaldomi arba sunaikinami. Tad kyla tiesioginė grėsmė negimusiojo teisei į gyvybę. Žmogaus gyvybės sunaikinimas turėtų neraminti mus visus. Tokia beširdė nepagarba žmogaus orumui ateities mokslui nereiškia nieko gero.
Mums taip pat turėtų rūpėti gyvybės orumas – nuo pat jos pradžios. Vaikų kūrimas laboratorijoje – procesas, kuris žmones traktuoja kaip technologinio meistriškumo objektus – kelia didelį pavojų. Mokslui progresuojant rasis gilių moralinių ir kultūrinių pasekmių: visuomenės gali imti į žmogaus gyvybę (nesvarbu, modifikuotą ar ne) žvelgti kaip į kažką, su kuo galima lengvai žaisti ir išmesti kaip nereikalingą.
Pamirštame, kad vaikai turėtų būti pradėti, o ne pagaminti. Turėtume būti atidūs dėl praktikų, kurios gyvybę suteikiantį veiksmą atskiria nuo mylėjimosi akto. Iš tikrųjų šios naujos technologijos vadinamos neteisingu vardu. Jos ne padeda (angl. assist), bet pakeičia vaisingumą ir prokreaciją į reprodukciją sterilioje laboratorijoje. Žmonės turėtų būti laukiami kaip dovanos, o ne pagaminti kaip produktai.
Už kūdikių gaminimo slypinčios technologijos taip pat kelia klausimų. CRISPR-Cas9 ir panašios technologijos leidžia mokslininkams vis labiau priartėti prie sumodeliuotų kūdikių kūrimo. O tai tėvams (ar kažkam kitam) leistų diktuoti ateities žmonių savybes.
Taip pat čia sklando tam tikra „drąsaus naujo pasaulio“ genetinio ginklavimosi varžybų šmėkla. Pasak filosofo Leono Kasso, „Kad ir kaip blogai būtų sunaikinti pagal Dievo atvaizdą sukurtą būtybę, gali būti žymiai blogiau kurti jas pagal savo pačių atvaizdą.“
Dabar vaikai modifikuojami taip, kad būtų apsaugoti nuo ŽIV, tačiau niekas nežino, kokios bus naujos kartos modifikacijos. Nesunku įsivaizduoti, kaip šias naująsias technologijas ateityje galėtų pasitelkti į rasizmą, eugeniką ar genocidą linkusios vyriausybės.
Žinoma, mes nė nenutuokiame kokios bus šių genetinių intervencijų fizinės ir socialinės pasekmės. Mokslininkai paprasčiausiai nežino, ar tam tikro konkretaus geno sunaikinimas galiausiai nesukels nenumatytų pasekmių sveikatai. Genetinis kodas yra sudėtingas ir painus, ir netgi mažos modifikacijos, atliktos turint gerų ketinimų, gali turėti ženklių neplanuotų padarinių.
Be to, žmogaus embrionų genetinė modifikacija bus perduota ir jų ateities kartoms. Taigi modifikuotas buvo ne tik minėtų kinų kūdikių genomas, bet gali būti paveikta jų visa giminystės linija. Tokios technologijos kaip CRISPR-Cas9 galiausiai paveiks ne tik mokslo bendruomenę, bet ir mus visus.
Kaip rodo paskutiniai įvykiai, Kinija ypač atkakliai ignoruoja bioetikos standartus. Nepaisant reputaciją saugančio CRISPR-Cas9 kūdikių pasmerkimo, Pekinas jau yra įtariamas dėl šios technologijos naudojimo ieškant galimybių sukurti vadinamuosius super karius, pasižyminčius padidinta raumenų mase, išplėsta širdies ir kraujagyslių sistemos galia ir netgi pagerintu naktiniu regėjimu. Tikėtina, kad tai gundytų kai kurias Vakarų šalis sumažinti savo bioetikos standartus dėl nacionalinio saugumo. Tai būtų klaida.
Tai, kad galime kažką padaryti, nereiškia, kad turėtume taip ir daryti. Tam, kad neįsiveltume technokratijos spąstus, žmonės turi valdyti technologijas, o ne atvirkščiai. Tuo pačiu turėtume netapti luditais. Naujosios technologijos turi potencialo išgydyti ir apsaugoti nuo ligų, skatinti žmogaus klestėjimą, tačiau taip nutiks tik tuo atveju, jei technologijas valdys moralė.
versta pagal Just Because We Can Create Genetically Modified Babies Doesn’t Mean We Should
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
