Atsižvelgus į kai kurias Laisvos visuomenės instituto pastabas buvo pakoreguotas naujojo Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) projektas. Aprašas buvo patvirtintas 2019 m. gruodžio 30 d. socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu ir įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.
Toliau pateikiame teisininko Ramūno Aušroto parengtą naujojo Aprašo vertinimą.
Aprašu įgyvendinamos 2019 m. balandžio 11 d. priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) pataisos, kuriomis siekiama, kad vaiko paėmimas iš šeimos būtų kraštutinė vaiko teisių apsaugos priemonė. Pagal VTAPĮ pataisas vaiko paėmimas galimas tik tais atvejais, kai egzistuoja realus pavojus vaiko fiziniam ir psichiniam saugumui, vaiko sveikatai ar gyvybei, arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, ir nėra kitų būdų vaiką apsaugoti. Taigi prieš priimant sprendimą paimti vaiką iš šeimos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau – VTAT) turėtų išnaudoti visas kitas įmanomas priemones, kad apsaugotų vaiką šeimoje.
Kaip jau rašėme pristatydami derinimui su institucijomis ir visuomene pateiktą aprašo projektą, pagal aprašą ir vaiko situacijos vertinimo anketos struktūrą yra įvedama tripakopė vaiko situacijos vertinimo sistema. Pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą nagrinėjimas yra procedūriškai atskirtas nuo vaiko situacijos vertinimo. Pirmiausia, yra įvertinama, ar buvo padarytas vaiko teisių pažeidimas. Jei vaiko teisių pažeidimas nėra nustatomas, vaiko situacijos vertinimas nėra atliekamas ir procedūra baigiama. Visgi jei vaiko teisių pažeidimas nustatomas, yra atliekamas vaiko situacijos vertinimas, kurio metu pirmiausia nustatoma, ar yra vaiko apsaugos poreikis, o jei jo nėra, yra atliekamas būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį vertinimas.
Kaip ministerijai siūlė LVI, Apraše buvo atsisakyta „paukščiavimo“ principu paremtos vaiko situacijos vertinimo metodologijos, taip ženkliai sutrumpinant vaiko situacijos vertinimo anketos apimtį. Vaiko situacijos vertinimą atliekantis Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistas į vaiko situacijos vertinimo anketą turės savo nuožiūra įrašyti tuos rizikos veiksnius, kurie pasireiškia kiekvienu individualiu atveju, be kita ko, identifikuodamas, ar jie pasireiškia tik vieno iš tėvų (įstatyminių atstovų) ar abiejų atžvilgiu.
Atliekant vaiko situacijos vertinimą būtini įvertinti rizikos veiksniai yra surašyti Aprašo 29 ir 30 punktuose. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, vertinant būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, jie suklasifikuoti į tris kategorijas (su vaiko funkcionavimu, su vaiko aplinka ir su tėvais (vaiko atstovais pagal įstatymą) susiję veiksniai), o vertinant vaiko apsaugos poreikį atsiranda papildomas – reikšmingos žalos kriterijus. Lyginant su anksčiau galiojusia grėsmės vaikui lygio nustatymo anketa ir projektu, rizikos faktorių sąrašas trumpesnis, paprastesnis ir logiškesnis, sudarantis galimybę vaiko situacijos vertinimą atliekančiam VTAT situacijoje pritaikyti „sveiko proto“ kriterijų.
Praktikoje rizikos faktorių vertinimas priklausys nuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos politikos, t. y. jos vykdomų mokymų VTAT specialistams ir jos teikiamų išaiškinimų, kaip reikia interpretuoti vieną ar kitą Apraše įvardintą rizikos faktorių. Galima manyti, kad kebliausia VTAT specialistams bus taikyti reikšmingos žalos kriterijų, bet tiek šio kriterijaus turinį, tiek ir jo taikymo principus ateityje turėtų sureguliuoti teisminė praktika.
Svarbią Aprašo nuostatą randame 33 punkte. Jame vaiko situacijos vertinimą atliekančiam VTAT specialistui numatyta pareiga identifikuoti apsaugos veiksnius, kurie gali padėti spręsti vaiko situaciją, mažinti neigiamą rizikos veiksnių poveikį vaikui. Vaiko situacijos vertinimo kontekste apsaugos veiksnys funkcionuoja kaip institucinio smurto tikimybę mažinantis veiksnys. Pavyzdžiui, Aprašo 32 p. sako, kad „vaiko apsaugos poreikis nustatomas tuo atveju, jei nustačius bent vieną iš aprašo 30 punkte nurodytų rizikos faktorių nėra nustatomas apsaugos veiksnys.“ Taigi, tinkamas apsaugos veiksnių (ir jų reikšmingų sąsajų su rizikos faktoriais) identifikavimas gali užtikrinti VTAT specialistų sprendimų šeimos atžvilgiu proporcingumą, nekliudyti šeimai funkcionuoti kaip savireguliuojančiai sistemai. Deja, Aprašas, nenumato apsaugos veiksnių sąrašo, nors turėtų ir privalėtų juos numatyti.
Kaip jau rašėme anksčiau, Laisvos visuomenės instituto nuomone, būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimas yra perteklinis, nes vaiko situacijos vertinimo apraše naudojamas instrumentas savo pobūdžiu skirtas ne poreikių būtinybei nustatyti, o socialinei rizikai vertinti, ir kaip toks, gali būti vaiko ir (ar) šeimos poreikių nustatymo priemone tik iš dalies. Patvirtintame Apraše esantį būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimą reikia vertinti kaip bandymą legalizuoti institucinio spaudimo šeimai priemonę, ypač tose situacijose, kai šeima, valstybės nuomone, nepagrįstai atsisako pagalbos. Tuo tikslu vaiko situacijos vertinimo anketa pagalbą diferencijuoja į neatidėliotiną ir rekomenduotiną bei situaciją, kai šeimai pagalbos nereikia. Pagal vaiko situacijos vertinimo anketos struktūrą galime preziumuoti, kad neatidėliotina pagalba yra ta, kurios šeimai negalima atsisakyti, ir dėl kurios teikimo automatiškai inicijuojama atvejo vadyba. Savo ruožtu, rekomenduotina pagalba yra tokia pagalba, dėl kurios atvejo vadyba nėra pradedama, ir kurios teikimo šeima gali atsisakyti. Taigi, pagal priimtą Aprašą sprendimas – reikia ar nereikia šeimai pagalbos – realiai bus priimamas ne pagalbos poreikį gebančio vertini atvejo vadybininko, bet VTAT specialisto.
Pagal Aprašo 34 punktą VTAT specialistas šeimą nukreipia poreikių vertinimui, jei identifikuojamas bent vienas rizikos faktorius, nepriklausomai nuo situacijoje egzistuojančių apsaugos veiksnių[1]. Abejonių kelia ir reikalavimas nustačius būtinybę vertinti vaiko ir (ar) šeimos poreikius per vieną dieną informuoti atvejo vadybą koordinuojančią instituciją, o per antrą paskirti atvejo vadybininką. Žinant, kad vaiko apsaugos poreikio situacijoje nėra, tokie terminai yra neproporcingai apsunkinantys institucijų darbą (pavyzdžiui, pati VTAT pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą, nesusijusį su smurtu prieš vaiką gali išnagrinėti per tris dienas).
Vaiko teisių apsaugos tarnybai pasiūlius, į Aprašą buvo įtraukta laikino saugios aplinkos vaikui užtikrinimo sąvoka, kuri reiškia, kad tais atvejais, kai kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko fiziniam ir (ar) psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, vaikas yra laikinai apgyvendinimas jam saugioje aplinkoje iki vaiko situacijos vertinimo. Skubaus ir neskubaus vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos neatskyrimas anksčiau galiojusiame grėsmės vaikui lygių ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos apraše, kurį reguliavo tas pats aprašo punktas buvo problematiškiausia teisiniu požiūriu norma, nes ji VTAT specialistams sudarė galimybę piktnaudžiauti skubiu vaiko paėmimu iš šeimos nenustačius grėsmės lygio ir nesant būtinojo reikalingumo situacijos. Šia norma yra įgyvendinama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 str. 4 d. nuostata dėl VTAT specialistų veiksmų būtinojo reikalingumo situacijoje, kai reikia skubiai paimti vaiką iš nesaugios aplinkos. Vaiko teisių apsaugos tarnybos pasiūlyta nuostata yra kur kas šeimai palankesnis variantas (dėl savo siauresnės apimties) negu ministerijos paruošto aprašo laikino apgyvendinimo aktas, leidžiantis prevenciškai paimti vaiką iš šeimos neišskiriant būtinojo reikalingumo situacijos.
Kas yra realus ir tiesioginis pavojus vaikui, įstatymas ir Aprašas nenustato. Kai Seime buvo deramasi dėl atitinkamų VTAPĮ pataisų, sąvoka „realus ir tiesioginis“ buvo suprantama kaip vaikui gresiantis tiesioginis pavojus, kuris reikalauja neatidėliotinų apsaugos veiksmų, situacija, kuri, be kitų dalykų, apima gaisrą, nesaugią elektros instaliaciją, tiesioginę fizinę grėsmę sveikatai ir gyvybei (su peiliu besišvaistantis girtas patėvis ir pan.). Taigi, nuostata, kad vaiko situacijos vertinimas neatliekamas, kai yra būtinojo reikalingumo situacija, yra pagrįsta ir logiška. Deja, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nepriėmė antrosios pasiūlymo dalies, numatančios, kad užtikrinus vaikui saugią aplinką būtinojo reikalingumo atveju tarnyba turi imtis „veiksmų dėl vaiko perdavimo jo tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą“, kaip tai numato VTAPĮ 36 str. 4 d., o „Jeigu nėra galimybės vaiką perduoti jo tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą imamasi teisės aktuose nustatytų veiksmų dėl vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą“ (36 str. 5 d.)[2].
Iškilus ginčui dėl tinkamo šios nuostatos taikymo, VTAPĮ pataisų priėmimo travaux préparatoires turėtų padėti teismui tinkamai įvertinti šios normos turinį ir apimtį. O iki tol, kaip apsauginė nuo piktnaudžiavimo šia skubaus vaiko paėmimo iš tėvų (įstatyminių atstovų pagal įstatymą) norma yra VTAPĮ 365 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad „Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui VTAT ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo.“
Ministerija priėmė Vaiko teisių apsaugos tarnybos siūlymą patikslinti, jog jei vaiko teisių pažeidimas įvyksta ne namuose, o ugdymo ar kitoje įstaigoje (organizacijoje), vaiko situacijos vertinimas neatliekamas, o nagrinėjant pranešimą, nėra vertinama gyvenamoji ir (ar) vaiko socialinė aplinka pagal VTAPĮ 36 str. 1 dalį.
Aprašas (41 p.) nustato, kad vaiko paėmimas iš vaiko atstovų pagal įstatymą nustačius vaiko apsaugos poreikį, taikomas ir tais atvejais, kai vaiko tėvai nesutinka su vaiko laikinosios priežiūros priemonės taikymu arba nesutaria dėl jos vietos, ar atsisako apsigyventi socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje, ir net tais atvejais, kai šeima su viskuo sutinka, bet nėra galimybių apgyvendinti vaiko ir (ar) šeimos minėtoje įstaigoje. Ši aprašo nuostata kontroversiška. Sisteminė teisės aktų analizė rodo, kad įstatymai nustato keturis aiškius pagrindus, kada yra galimas vaiko paėmimas iš šeimos. Du iš jų nustato VTAPĮ, du – Civilinis Kodeksas. Aukščiau minėtų pagrindų įstatymuose nėra. LR konstitucinė doktrina neleidžia įstatymo normos aiškinti išplečiamai ir poįstatyminiu teisės aktu jo taikymo išplėsti.
Kita vertus, valstybė iš šeimos reikalaudama sukurti vaikui tinkams sąlygas, neturėtų pati teisintis galimybių apgyvendinti šeimą nebuvimu. Pagal iki šiol galiojusią praktiką, kai vaikas buvo paimamas iš šeimos, valstybei nekilo problemų užtikrinti vaiko laikinąjį apgyvendinimą, lygiai taip pat ji turėtų užtikrinti ir vaiko apgyvendinimą ir su vienu (abiem) įstatyminiais atstovais.
Prie vaiko situacijos vertinimo Apraše esantis vaiko laikino apgyvendinimo aktas keičia vaiko paėmimo iš nesaugios aplinkos aktą, pagal kurį ir būdavo forminami vaiko paėmimas iš įstatyminių atstovų. Jame esantys vaiko laikinojo apgyvendinimo pagrindai (pagal savo esmę analogiški prieš tai egzistavusiems paėmimo iš nesaugios aplinkos pagrindams) neatitinka pakeisto įstatymo. Pagal įstatymą, vaiko paėmimas iš šeimos galimas tada, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis, kuris reiškia, kad egzistuoja realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. Tuo tarpu pagrindų sąraše atsiranda kitokia formuluotė – „realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai“. Ji plečiamai aiškina vaiko apsaugos poreikio taikymo atvejus ir sudaro galimybę specialistui paimti vaiką ir tais atvejais, kai nėra reikšmingos žalos vaiko sveikatai pavojaus ar grėsmės jo gyvybei.
Taigi,
tai, ar su naujuoju vaiko situacijos vertinimu vaiko paėmimas iš tėvų
(įstatyminių atstovų) iš tiesų taps kraštutine vaiko teisių pasaugos priemone,
priklausys nuo to, kaip VTAT specialistai interpretuos Aprašo 16 punktą,
numatantį vaiko laikiną apgyvendinimą būtinojo reikalingumo situacijoje, bei kaip
plačiai bus taikomas 41 str., numatantis vaiko paėmimą iš įstatyminių atstovų
jų nebendradarbiavimo su tarnyba vaiko laikinosios priežiūros atveju.[3]
[1] Tai arba poįstatyminį aktą priėmusios institucijos klaida, arba būtinybės vertinti vaiko ir (ar) šeimos poreikius vertinimas remiasi prielaida, kad šeimos savireguliacijos mechanizmai nefunkcionuoja ir nėra galimybės, kad jie funkcionuos.
[2] 4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę dėl kylančio realaus ir tiesioginio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, prireikus pasitelkdamas policijos pareigūnus, bei imasi veiksmų dėl vaiko perdavimo tėvams (ar vienam iš tėvų) ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą ir (ar) atlieka vaiko situacijos vertinimą šio įstatymo 361 straipsnyje nustatyta tvarka.
5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, kuri nėra vaiko gyvenamoji vieta ir kurioje kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, skubiai užtikrina vaiko saugumą ir nedelsdamas imasi veiksmų dėl vaiko perdavimo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą ir (ar) atlieka vaiko situacijos vertinimą šio įstatymo 361 straipsnyje nustatyta tvarka. Nustatęs, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar vaiko atstovams pagal įstatymą dėl to, kad tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais) arba tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių arba dėl to, kad gali kilti realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nustato vaikui apsaugos poreikį ir nedelsdamas imasi šio įstatymo 365 straipsnyje nustatytų veiksmų.
[3] Preciziškai žiūrint, minėtuose punktuose nurodyti vaiko paėmimo iš įstatyminių atstovų pagrindai iš tiesų nesutampa su aprašu patvirtinto laikinojo apgyvendinimo akto nurodytais pagrindais.
© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
