Juvelyrės Jurgos Lago kalba spalio 30 dieną prie Seimo vykusiame mitinge prieš masinį vaikų atiminėjimą Lietuvoje įteisinusį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Nuorodoje galite pažiūrėti kalbos vaizdo įrašą.
Aš esu Jurga, dviejų vaikų mama.
To visada užteko mūsų žemėje – mūsų mamos ir tėvai išaugino Lietuvą iki XXI amžiaus sveiką ir tokią stiprią, kad net būdama mažytė, ji išliko per visus karus, išgyveno sovietų genocidą ir pasitiko šiandieną. Ar tikrai mes esam vienintelė karta per Lietuvos istoriją, kuri nebe sugeba išauginti savo vaikų be Šakalienės pagalbos? Nebeturime to, ką visa žmonija turėjo tūkstančius metų ir mes, vargšai lietuviai, mylim savo vaikus mažiau?
Atiduodami liūto dalį savo mokesčių valstybei, o savo gyvenimo – darbui, kad ją išlaikytume, mes tapome nebepatikimais tėvais?
Mes, šiandieninė tėvų karta, auginanti vaikus Lietuvai, esame kitokie, nei kairėn krypstanti dalis Europos. Jie šiandien suka ten, iš kur mes jau grįžtam ir todėl esam pranašesni: mes dar matėm komunizmo siaubą! Mes matėm tą raudoną šmėklą, iššiepusią dantis į šeimą, nes šeima buvo blogio, buržuazijos lizdas – ten tėvai savo turtą perduodavo vaikams, ten kaupėsi privatus kapitalas iš kartos į kartą, ten buvo skiepijamas tikėjimas, ten buvo kalbama tėvų kalba, kol dar motina buvo Motina, ne proletarė darbininkė, kurią valstybė išvarydavo dirbti, kad galėtų vaikus auklėti pati – nuo lopšelio, savaitinio darželio, o tėvai virsdavo alkoholikais.
Mes ateinam jau pamatę tą sistemą, jos norą lįsti gilyn į šeimas, jos ilgus nagus, sukištus giliai į sovietines komunalkes – be privatumo, be teisės į gyvenimą. Kai kontrolė, vienas kito skundimas, baimė ir valstybės terorizmas pavertė mūsų šalį baimės namais. Todėl mus sunku apgauti – mes ne tokie naivūs ir pūkuoti, kaip daugelis šiandienos europiečių, mes dar užgrūdinti ir dar turim atmintį. Nesvarbu, iš kurios pusės ateitų diktatūra, nesvarbu kokia uniforma apsivilkusi, nesvarbu, kokiais gražiais žodžiais apie teises, laisves ir nesmurtą ji bandytų prisidengti – mes esam seni vilkai.
Man į Facebook‘ą moterys rašė: „bet juk teismas“, „bet juk Konstitucija“, „bet juk aš nemušu savo vaikų“. Bet šiandien Kaune prie stalo valgys vakarienę viena lietuvių šeima, kuri galėjo paskęsti amžiname išskyrimo skausme ir Lietuvoj, šitame ežerų krašte, būtų dar vienu daugiau – motinos ašarų ežeru. Ir joks teismas, jokia konstitucija, jokie pažadai ir net tėvų meilė ir vaikų klykimas nebūtų padėję, jei ne MES. Jei ne didelė minia lietuvių – kaimynų, draugų, nepažįstamųjų, kurių išsigando visa šakališka sistema. Nes jie jau apmokyti pastumti verkiančius tėvus (yra mokytojų liudijimai apie mūsų pedagogams mokyklose skaitomus kursus, mokančius skųsti tėvus „Vaikų teisėms“. Taip, be skrupulų – už dukters pavadinimą „čiauškute“, už sūnaus mėlynes, likusias po futbolo treniruočių).
Jie ateina ne padėti mūsų vaikams, nes sistema, negalinti padėti pati sau – negali padėti nė rudam lietuviškos žemės vabalui.
Ar yra nors vienas iš Jūsų, kuris savo darbe ar gyvenime neatsako už savo klaidas? Atsakome savo galva, finansais, o šiandien – ir savo gyvenimu – vaikais, bet ne valdininkai. Šitie neatsako už nieką, todėl jų klaidos, kaip ilgi šešėliai – didesnės už žmogų.
Jie tik nori daugiau, nes mes jiems leidžiam, nes mes JUOS prastai auklėjam, o ne savo vaikus. Taip, nes valdžią auklėja tauta. Kai nors vienas iš šitos šakalų gaujos atsakys už savo klaidas, aš patikėsiu, kad jis gali auklėti nors savo atžalas, o kol kas žmogus be atsakomybės turėtų būti pirmas netinkamų visom prasmėm sąrašuose.
Sakysite – negalima mušti vaikų ir mesti juos į šulinius? Kiek iš jūsų įmetėte savo vaikus į šulinį? Nė vieno? Taip, nes taip daro nusikaltėliai, o nusikaltėliai yra mažuma visose valstybėse – koks 0,00001 %? Tai kodėl mes turime gyventi pagal mažumoms ir nusikaltėliams pritaikytus įstatymus?
Jeigu vaiko „kepštelėjimas“ prilygintas jo metimui į šulinį ir už tai išdraskoma šeima, tai automobilio parkavimas ne vietoje, turėtų užtraukti kalėjimą iki gyvos galvos? Adekvati bausmė, nes sukėlei pavojų kitų saugumui.
Nerūpi jiems mūsų vaikai, nerūpim ir mes.
Tik noriu pasakyti, kad taip, kaip susitvarko visame civilizuotame pasaulyje kitos tautos, pastatydamos į vietą sau tarnaujančius, priversdamos pirmiausia saugoti savo vaikus už mūsų sumokėtus mokesčius policiją, gaisrinę, gerai rūpintis medicinos sistemą, mokyklas ir darželius, o jau tada – galų gale – gali mus auklėti, kalbėti apie mūsų „tėvystės modernizavimą“.
Prisiminkim, kad esam lietuviai, kad dar turim atmintį, kad ateinam iš ten, kur Europa, deja, bet vėl susiruošė – iš komunizmo. Būkim reiklūs, būkim vieningi. Būkim atsakingais tėvais ir motinom savo vaikams šiandien, kad užaugę jie galėtų pasirūpinti mumis – kad nusipelnytume jų meilės, kad nesakytų, jog buvom slunkiai, mėmės ir žioplos.
Neapgynei manęs, tėti? Mama, verkei, bet neapgynei – užaugau niekieno, užaugau be tavo rankų, be tavęs, be Lietuvos. Esu niekas.
Už mūsų Lietuvą. Be prievartos – už mūsų vaikų gyvenimą!
šaltinis: propatria.lt
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
