Justas Stankevičius
Koronaviruso krizės metu dauguma pajutome, kokie brangūs mums yra artimieji ir kokie svarbūs šeimos ryšiai. Todėl ypač dabar nustebino Sophie Lewis straipsnis „The coronavirus crisis shows it’s time to abolish the family“ apie tai, kad pandemija yra puikus metas panaikinti šeimą kaip bendruomenės modelį. Kaip kilo tokia mintis? Kas ir kodėl skatina tokias iniciatyvas?
Straipsnis yra publikuotas puslapyje, kurį finansuoja George’o Soros’o fondai. Jo autorė Sophie Lewis yra puikiai žinoma rašytoja ir vertėja. Tarp garsesnių jos vertimų yra Bini Adamczak (g.1979) knyga „Communism for Kids” (2017), Atnje Schrupp (g.1964) „A Brief History of Feminism”(2017). Ko gero pati garsiausia jos knyga yra „Full surrogacy now: feminism against family”(2011). S. Lewis darbai, kaip ir byloja jų pavadinimai, yra susiję su politinės kairės ideologija, kuri remiasi neomarksistinės Frankfurto mokyklos suformuluotos kritinės teorijos principu.
Vienas iš kritinės teorijos principų teigia, jog jei klasikinis marksizmas kalba apie aukštuomenės užguitą proletariatą, tai aptariama teorija skelbia, kad visi Vakarų visuomenės nariai yra užguiti Vakarų kultūros institucijų. Šią teoriją Frankfurto mokykla naudoja kaip dūmų užsklandą įvairiais aspektais, o vienas iš tokių aspektų yra kritika bet kokiam Vakarų kultūros ramsčiui: šeimai, nacionalinės Valstybės idėjai, Bažnyčiai ir kt. Tikėta, kad kritikuojant šiuos ramsčius (senasis) Vakarų visuomenės modelis subyrės.
Norint suprasti, kaip pasaulyje bandoma skleisti Frankfurto mokyklos idėjas, verta paanalizuoti S. Lewis tekstą. Visų pirma, teksto autorė kritikuoja karantiną kaip tokį, nes jis verčia žmones sunerimti dėl savo pajamų ir sveikatos. Žinoma, sunku nesutikti, jog kartu su karantinu prasideda ekonominis sunkmetis, tačiau ryšys tarp šio fakto ir teksto antraštės nepaaiškintas. Autorė teigia, jog pagal PSO ,,smurtas šeimoje yra labiausiai paplitęs žmogaus teisių pažeidimas, tačiau jis yra tarp mažiausiai fiksuojamų žmogaus teisių pažeidimų” . Toliau, autorė piktinasi, šiomis socialinėmis bei ekonominėmis šeimos ir namų ūkio aplinkybėmis:
- Reprodukcijoje lytys turi skirtingas roles;
- Namai yra dažnai nuomojami arba perkami, imant paskolas;
- Ji teigia, kad dažnai šeimoje vaikai auklėjami pagal patriarchalines vertybes (abejotina, ar tikrai visada auginant vaikus dominuoja tėvas);
- Autorė pateikia santuoką, kaip savaime suprantamą blogį, visiškai to nepaaiškinusi;
- Bandoma atmesti šeimą laikantis paslėptos prielaidos, kad santuoka yra fundamentaliai žalingas reiškinys (praeitas punktas).
Autorė teisingai pastebi – tam, kad sumažintume susirgimų kreivę, turime pritaikyti tam tikras socialines praktikas (atstumo laikymasis tarp žmonių ir karantinas). Tačiau tuo pačiu ji ima kalbėti priešingai – jog minėtos socialinės praktikos yra blogos. Vartodama ideologinį žargoną, autorė teigia, kad egzistuoja „poros formos mistifikacija” (angl. „mystification of the couple-form”). Argumentuodama, kodėl reikia sunaikinti šeimą kaip visuomenės modelį, S. Lewis teigia, jog „privati nuosavybė” (namai) yra pavojinga vieta, nes ji yra apibrėžta galios asimetrijų, o ne šeimos darbų pasidalijimu ir bendradarbiavimo. Autorė iškreipia šeimos ir namų ryšius, apibūdindama juos kaip klasių kovą (kaip lyčių kovą dėl galios).
Tačiau santuoką galime pagrįsti iš loginio pozityvizmo pusės, kurį Frankfurto mokykla neigia. Vien žvelgiant per biologijos prizmę, šeima kaip modelis yra svarbus išskirtinai žmonėms, nes žmonių brendimo laikotarpis, lyginant su kitais gyvūnais, yra ilgas (čia taip pat svarbus ekonominis aspektas). Čia verta prisiminti ir Abrahamo Haroldo Maslow (1908-1970) „poreikių piramidę” (1970), kurioje vienas iš fundamentalių poreikių, lemiančių žmogaus psichologinį gerbūvį, yra meilės ir priklausymo poreikiai. To pavyzdžiai gali būti šeima, draugai, darbas, religinė bendruomenė.
Išvardinusi minėtus argumentus, autorė retoriškai klausia: ,,kaip ši ,,zona” [šeima-J.S] gali padėti mūsų sveikatai?” Tyčia ar netyčia autorė pamiršta paminėti, kad šeima yra kritiškai svarbi psichologinei sveikatai. Įrodyta, kad socialiniai santykiai (tokie kaip užmegzti šeimose) sumažina lėtinių ir psichinių ligų tikimybę. Virš 10 mokslinių knygų autorius, Len Sperry (g.1943) teigia, jog santuoka kuria gerovę, teikdama žmonėms draugystę, emocinę paramą ir ekonominį saugumą. Santuoka yra susijusi su fizine sveikata, gera psichologine savijauta ir mažu mirtingumu. Dar daug kitų šaltinių patvirtina, jog autorė klysta.
Toliau autorė keliauja link kapitalizmo kritikos. Ji teigia, jog fiziškai silpni žmonės (seni arba jauni) „kapitalistinėse namuose” tik išimtiniais atvejais jaučiasi saugiai. Vertinant šį teiginį, būtų smalsu palyginti, kaip fiziškai silpniems žmonėms sekėsi socializmo lageriuose ar darbo stovyklose. Be to, ar dauguma fiziškai silpnų žmonių kenčia nuo smurto kapitalizme, tarkime, tokiose šalyse kaip Austrija? Pasinaudosime aptariamo teksto metodu ir pagal nutylėjimą leisime nuspręsti pačiam skaitytojui.
Revoliucijos receptai
,,Tačiau žymiai logiškesnė reakcija gali būti: atidarykite visus viešbučius ir privačius rūmus, naudodamiesi erdviu ir lengvu, sanitariniu (prekių) būstu visiems”, – skelbia autorė. Čia tiktų pridurti: nacionalizuokite privatų nekilnojamąjį turtą ir duokite visiems pagal poreikį. JAV galbūt tai skamba patraukliai, bet Lietuvos visuomenei, kuri neseniai išsivadavo iš sovietinės okupacijos, tai jau girdėta ir gerai žinoma, kuo tokios idėjos baigėsi (1918 m. rugsėjo 5 d. gimęs ,,raudonasis teroras”). Autorė lyg nusikalstamos organizacijos vadovė, siekianti išlaisvinti savo bendrininkus, pažodžiui sako: ,,dabar paleiskite visus kalinius ir sulaikytuosius”. Ir visgi pamirštama, kad kaliniai yra grėsmė viešajam saugumui.
Spalio revoliuciją paminėjome neatsitiktinai, bet reaguodami į tai, kad autorė kviečia mus ,,pertvarkyti globos įstaigas kaip erdvius savarankiškai gyvenančius kaimus”. Kitaip sakant ji siūlo statyti kolūkius. Tai skamba tarsi pigi socialistinės revoliucijos reklama, o ne “Atviros demokratijos” puslapiui tinkamas tekstas.
Iškreiptai pateikta smurto šeimoje tema
Visiškai spontaniškai autorė rašo, jog yra kone pavojinga turėti privačius namus, nes ,,didžiulė jų dalis nėra saugūs”. Tačiau šioje vietoje nėra pateikiami jokie skaičiai, įrodymai ar šaltiniai. Kiti samprotavimai grindžiami skaičiais, kurie atkeliauja iš The Guardian straipsnio, teigiančio, jog nuo pandemijos pradžios Kinijos policijos nuovadose pranešimų apie smurto šeimoje atvejus padidėjo tris kartus. Tačiau tai neįrodo, kad be šeimos smurto padidėjimo būtų išvengta. Panašu, jog tikroji problema gali būti ne šeima ar santuoka, o tai, jog ilgėjant laikui, kai žmonės būna kartu mažose erdvėse, dažnėja konfliktai (ar smurtas nekiltų, jei žmonės, kurie nėra šeimos nariai, būtų uždaryti vienoje patalpoje ilgesniam laiko tarpui)?
Pačiame straipsnyje yra teigiama, jog 90% smurto priežasčių yra susiję su COVID-19 epidemija. Šis teiginys skamba taip, tarsi 99% smurto atvejų žemėje yra susiję su rankų turėjimu. Toliau, autorė atkreipia dėmesį, jog JAV nacionalinės specialios smurto šeimoje telefono linijos vadovas pastebėjo, kad ,,smurtautojai grasina išmesti savo aukas į gatvę, kad jos susirgtų“. Tai pavyzdys siekiant gąsdinti visuomenę. Baimė yra viena iš svarbiausių propagandos įrankių.
Po nepagrįstų teiginių lavinos, autorė daro staigų šuolį prie išvados: ,,Trumpai tariant, pandemija nėra laikas pamiršti apie šeimos panaikinimą”. Iki šio momento visą straipsnio logiką galime pateikti glaustai: Šeimose pasitaiko smurto ir nelygybės atvejų, tai paaštrėja karantino metu, todėl visi atsisakykime šeimų.
Net jei namai saugūs – šeima vis tiek kenkia
Taupydami skaitytojo laiką, galime iškristalizuoti penkis teiginius, kuo pagal autorę (net ir sveika) šeima yra blogai.
- Šeima sustiprina lyčių vaidmenis;
- Šeima sudaro sąlygas žmonėms imtis produktyvaus darbo;
- Šeima priverčia mus manyti, kad esame savarankiški;
- Šeima prisideda prie efektyvaus ekonominio augimo;
- Šeima sudaro įspūdį, kad ji yra pagrindinis meilės ir rūpesčio šaltinis.
Taigi autorės vertybių sistema atrodo tokia svetima psichologiškai sveikam žmogui, kad sunku suvokti, kaip jos teiginiai pagrindžia tezę, jog net ir sveika šeima turi būti likviduota. Po teiginių, kurie laikytini autorės ,,argumentais”, randame tokias išvadas: ,,mes nusipelnėme kažko geriau, nei šeima”; ,,koronaviruso laikotarpis yra puikus šeimos sunaikinimui”.
Toliau, naudodama ,,nutylėjimo metodą”, ji teigia, kad ,,mes [žmonės, kurie yra prieš šeimos modelį – J.S] turime gyventi tarsi kiekviena diena būtų įrodymas, jog mes tikime tokių žmonių gyvenimo verte kaip vėžio pacientai, senyvi žmonės, suluošinti žmonės ir kt.”. Ar autorė kuria paslėptą prielaidą, jog žmonėms, turintiems šeimą, visos minėtos žmonių grupės nerūpi? Nes tai skamba kaip pigus populizmas: problema ir išeitis. Problema: šeimą turinčiam žmogui nerūpi vėžio pacientai, senyvi žmonės ir kt. Todėl turime sukurti kažką geriau, nei šeima.
Pabaigoje autorė dėsto savo mintis, jog epidemijos laikotarpis yra puiki proga socialinei bei socialistinei revoliucijai, jog ji tiki, kad būtent 2020 m. po ,,maro nuolaužų ir artėjančios depresijos” suintensyvės dialektika prieš šeimą. Tačiau vargu, ar S. Lewis išvados reiškia, ką nors prasmingo, nes kaip matome, progresyvi autorė tradicijos keitimą grindžia pseudomokslu, bet ignoruoja mokslinį konsensusą.
Tai yra puikus pavyzdys, iliustruojantis, jog radikalių kairiųjų autorių tekstus reikia vertinti kritiškai, nes dažnai savo įžvalgas ir išvadas jie grindžia ideologija. Ši ideologija kyla iš Frankfurto mokyklos kritinės teorijos, kuri neigia loginį pozityvizmą. O tai rodo, jog racionali diskusija nėra įmanoma.
Lygiai tas pats galioja ir šia ideologija besivadovaujančioms organizacijoms, tokioms kaip ,,atviros visuomenės fondas”, kurio finansuojamame puslapyje straipsnis buvo paskelbtas, bei radikaliems judėjimams ,,gyvenimas yra per brangus” ar ANTIFA. Beje, atviros visuomenės fondas veikia ir Lietuvoje, o ANTIFA savo gretose turi mūsų šalies žmonių (svarbu atkreipti dėmesį, jog abu judėjimai yra susiję atvirai dalinantis įžvalgomis).
Nepasiduokime pigiai propagandai, galvokime kritiškai ir vertindami mus pasiekiančią informaciją turėkime racionalų barjerą, per kurį turi perlipti naujos išvados.
© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
