Daugelis žmonių mano, kad abortai sulaukia daugiau paramos iš moterų nei iš vyrų. Tačiau tyrimų rezultatai to nepatvirtina. Siūlome Jums aktualų Philippos Taylor straipsnį apie tariamos moters „teisės rinktis“ iliuzoriškumą.
.
Kodėl abortus labiau palaiko vyrai?
Philippa Taylor
Iš anglų kalbos vertė Marius Kluonis
- Šaltinis: MercatorNet.com
Tyrimų rezultatai rodo, kad vyrai į abortus žiūri liberaliau nei moterys.
Daugelis žmonių mano, jog abortai sulaukia daugiau paramos iš moterų nei iš vyrų. Taip tikriausiai yra todėl, kad teigiamas požiūris į abortus yra laikomas vienu iš feminizmo pagrindų ir kiekvienas kvietimas riboti abortus yra puolamas lyg tai būtų, tam tikra prasme, „karas prieš moteris“. Kaip neseniai paskelbė viena feministė, bet kokiam bandymui apriboti moters prieigą prie abortų galima priešintis iš feministinių pozicijų.
Taip pat yra manoma, jog moterys labiau nei vyrai palaiko politiką, leidžiančią lengvai prieinamus abortus su mažai arba ir be jokių apribojimų, kadangi abortai tiesiogiai susiję su moterimis ir būtent moterims jų „reikia“.
Tačiau tyrimų rezultatai nepatvirtina šios teorijos.
Mano dėmesį į šį neatitikimą patraukė intriguojantis The Guardian straipsnis. Jame pateikiami pastarųjų metų pavyzdžiai, kurie rodo, jog vyrai yra labiau nei moterys linkę palaikyti liberalias [turinčias mažiau apribojimų, vert. past.] abortų taisykles.
Šis straipsnis buvo paviešintas iškart po kito tyrimo rezultatų, kurie rodo, kad 92% moterų mano, jog daktaras turėtų susitikti su nėščiąja akis į akį prieš pasirašydamas leidimą daryti abortą, palyginus su 85% vyrų.
Panašu, kad šie skaičiai kertasi su žmonių, įsitraukusių į (radikalią) feministinę politiką, požiūriu.
Kaip pastarieji rezultatai siejasi su kitų tyrimų duomenimis?
2011 metais YouGov atliktoje apklausoje, 28% vyrų palaikė nėštumo trukmės, po kurios nebegalima atlikti aborto, sumažinimą, tačiau tokį pasiūlymą palaikė 46% moterų. Po metų, 2012 metų YouGov apklausa atskleidė, jog mažiau nei ketvirtis vyrų (24%) palaikė aborto draudimo paankstinimą, kai tuo tarpu tokį pasiūlymą palaikė beveik pusė visų moterų (49%). Pati naujausia, 2013 metų YouGov apklausa rodo, kad 19% vyrų palaikė laikotarpio, kuriuo leidžiama atlikti abortą, sutrumpinimą iki mažiau nei 24 savaičių, palyginus su 37% moterų; be to, moterys pageidavo kur kas trumpesnio laiko, kai galima atlikti abortą, nei vyrai.
Angus Reid apklausoje 2012 metais, 35% vyrų palaikė laiko limito sumažinimą, palyginus su 59% moterų. 2005 metais atliktos ICM apklausos duomenimis, 45% vyrų palaikė limito sumažinimą iki 20-ties savaičių, tačiau tai palaikė net 59% moterų. Kiekvienu atveju moterys labiau palaikė laikotarpio, po kurio negalima atlikit aborto, trumpinimą.
Labai panašūs rezultatai pastebimi ir JAV. Vienas Washington Post straipsnis praneša, jog iš keturių didelio masto apklausų, atliktų 2013 metais dėl 20-ties savaičių aborto limito priėmimo, kiekviena apklausa parodė, jog moterys tam pritaria kur kas labiau nei vyrai. The Post pastebi, jog per pastaruosius 20 metų nuomonės šiuo klausimu tarp abiejų lyčių ypatingai nesiskyrė.
Nors pastarieji skirtumai yra ryškūs, ir, panašu, kad pasikartojantys ne vienoje apklausoje, jie, vis dėlto, nėra milžiniški; taigi, aiškindama skirtumą tarp lyčių, stengsiuosi vengti pernelyg kategoriškų išvadų. Vis dėlto požiūrio į abortus neatitikimas tarp vyrų ir moterų skatina pabandyti išsiaiškinti, kodėl jis egzistuoja.
Kintantys socialiniai ir kultūriniai abortų kontekstai gali pateikti keletą užuominų.
Šiomis dienomis, [iš lytinių santykių kylančią, vert. past.] nėštumo riziką eliminuoja tiek kontraceptinės priemonės, tiek ir lengva prieiga prie abortų. Nėra praktiškai jokios socialinės gėdos, siejamos su seksualiai aktyviomis ir keletą sekso partnerių turinčiomis moterimis. Dėl to, kaip teigia savaitgalinis The Guardian straipsnis, atrodo, kad seksualinio aktyvumo kaina moterims yra minimali ir labai panaši į vyrų seksualinio aktyvumo kainą.
Tačiau ar tai tikrai tiesa? Juk lygiai taip pat galima teigti, kad moterų ir vyrų galimybių seksualiniame „žaidime“ suvienodinimas, iš tiesų kenkia moterims. Kuomet kontracepcija nesuveikia, o jos alternatyva yra laikomas abortas, visa atsakomybė dėl šio sprendimo užgula moterį.
Kai kurie vyrai gali taikyti (silpnesnį ar stipresnį) spaudimą savo partnerei, skatindami ją pasidaryti abortą, taip sumažindami savo pačių atsakomybę ir „atsikratydami problemų“. (Vienas tyrimas paskelbė, jog daugiau nei 60% moterų patyrė aplinkinių spaudimą darytis abortą).
Tačiau dažnai vyras savo partnerei paprasčiausiai pasakys: „Tu rinkis, tai tavo kūnas, tavo pasirinkimas“, bandydami nesukelti spaudimo ir manydami, kad jie yra jai naudingi ir ją palaikantys.
Kai sprendimas yra užmaskuojamas tokiu būdu, daugelis moterų pasąmonėje pajaučia, jog jų galimybė pasirinkti iš tikrųjų buvo atimta. Jos žino, kad dabar joms krenta pilna atsakomybė dėl sprendimo ar kūdikį nusineš į aborto kliniką, ar į gimdymo namus.
Pasirinkdamos išnešioti kūdikį jos tampa pilnai atsakingos už šį pasirinkimą ir, tokiu būdu, už patį vaiką, jo auginimą, bei priežiūrą.
Sprendimo priėmimas pastato moteris į sudėtingą situaciją. Be abejonės, jos jaus, pareigą iškęsti invazinę procedūrą ir emocinę traumą idant „sutvarkyti“ situaciją (kaip šį sprendimą knygoje The Whole Woman vadina Germaine Greer).
Šią dilemą iliustruoja dviejų moterų, kurias kalbinau savo tyrimams, išgyvenimai po abortų:
- „Kadangi jis visiškai nesugebėjo parodyti dėmesio, aš turėjau priimti sprendimą pati ir manau, jog aplinkybės būtų visiškai kitokios, jei tik jis būtų turėjęs tinkamesnį požiūrį – aš galėjau rasti pakankamai drąsos [abortui] pasakyti ne.“
- „Jei tuo metu paklaustumėte mano širdies troškimo, manau kad ji labai norėjo išgirsti jo teigiamą atsakymą, palaikantį mano nėštumą…“
Nenorėdami per daug visko apibendrinti, mes turime apsvarstyti galimybę, kad galbūt moterys ne visada priima sprendimus, kuriuos jos iš tikrųjų nori priimti, kadangi vyrai atsitraukia nuo atsakomybės priimant šį sprendimą. Pasirinkimas nėra pasirinkimas, jei pasirinkimo galimybės nėra vienodai palaikomos.
Taigi prieš komentatoriams lengvabūdiškai nusprendžiant, jog abortų suvaržymas – tai karas prieš moteris, jie turėtų stabtelti ir pasvarstyti, ar abortai iš tikrųjų yra moterų pasirinkimas, dėl kurio jos visada nori atsakomybę prisiimti tik sau.
Grįžtant prie rezultatų. Skirtumas tarp vyrų ir moterų požiūrių gali slypėti paprasčiausiai tame, kad moterys yra jautresnės faktui, jog nėštumas yra gyvo kūdikio nešiojimas ir dėl to turėtų būti vertinamas visiškai kitaip nei danties ištraukimas!
Tačiau aš taip pat mąstau ar nėra taip, jog moterys, labiau nei vyrai pritaria gydytojų įsitraukimui į sprendimo dėl aborto priėmimą ir palaiko didesnius abortų suvaržymus, nes tai yra jų būdas pasidalinti sprendimo našta, arba net visiškai paleisti atsakomybę iš savo rankų? Ir galbūt vyrai yra labiau linkę į nedraudžiamus abortus, kadangi tai leidžia jiems atsikratyti atsakomybės?
Skaitytojai, žinoma, gali nesutikti su mano analize. Tačiau iš pažiūros itin stebinantis faktas, kad daugiau moterų siekia abortų suvaržymų nei to siekia vyrai, reikalauja paaiškinimo. Taip pat fundamentalių feminizmo atstovų teiginys, jog bet koks aborto ribojimas yra vienareikšmis karas prieš moteris, dabar reikalauja šiokio tokio permąstymo.
Philippa Taylor yra Krikščioniškosios medicinos draugijos Jungtinėje Karalystėje viešosios politikos skyriaus vadovė. Ji turi bioetikos magistro laipsnį iš St. Mary‘s universiteto ir yra dirbusi bioetikos ir šeimos reikalų srityse. Šis straipsnis yra su leidimu perspausdintas iš CMF blog’o.
© 2014 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
