Dalinamės teisininko, LVI eksperto Ramūno Aušroto komentaru jo asmeninėje socialinio tinklo paskyroje.
Praeitą savaitę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto Šeimos ir vaiko gerovės pakomitetyje buvo pristatyta, o Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo grupėje buvo aptarta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos idėja koreguoti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (toliau – VTAPĮ) įvedant vaiko apsaugos poreikio vertinimą. Informacija buvo pristatyta žodžiu, be konkrečių raštiškų pasiūlymų ar įstatymo pakeitimo formuluočių. Išklausęs ministerijos atstovų pateiktą informaciją apie pakeitimo tikslus ir pobūdį, aš nesutinku su vaiko apsaugos poreikio vertinimo įvedimu dėl šių priežasčių:
- Vaiko apsaugos poreikio vertinimas iš esmės yra tas pats grėsmės vaikui lygio nustatymas, tik kitu pavadinimu.
- Darbo grupėje nebuvo atsakyta į klausimą, kokia metodika remiantis bus vertinamas vaiko apsaugos poreikis. Galima spėti, jog bus naudojama šiek tiek pakoreguota, bet iš esmės ta pati, konceptualiai ydinga ir praktikoje netinkamai veikusi grėsmės vaikui lygio nustatymo metodika.
- Vaiko apsaugos poreikio vertinimas bus patikėtas atlikti tiems patiems Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – VVTAĮT) specialistams, kurių kompetencijos stoka ir lėmė netinkamą grėsmės vaikui lygio vertinimą bei sąlygojo perteklinius ir neproporcingus pareigūnų veiksmus, intervenciją į privatų šeimos gyvenimą ir nepagrįstus vaiko paėmimus iš šeimos.
- Vaiko apsaugos poreikio vertinimas nesuderinamas su siekiamu koncepciniu pokyčiu, jog darbas su vaiku ir šeima prasidėtų nuo pagalbos poreikio įvertinimo, o ne nuo intervencinių priemonių.
- Siūlomi pakeitimai iš esmės palieka VTAPĮ egzistavusį dvigubo veikimo modelį, pagal kurį vaiko teisių apsaugos srityje VVTAĮT specialistai funkcionavo kaip policininkai, turintys tikslą užkardyti vaiko teisių pažeisimus, o atvejo vadybininkai – kaip gydytojai, turintys gydyti šeimos situaciją. Kadangi krizinėje šeimos situacijoje (tiek pagal galiojantį įstatymą, tiek ir su siūlomais pakeitimais) į krizę reaguoja VVTAĮT specialistai, o ne atvejo vadybininkai (ar mobiliosios komandos specialistai), ir toliau išliks policinio veikimo modelio prioritetas pagalbos šeimai teikimo atžvilgiu.
Remdamasis socialinio darbo ekspertų (D. Snieškienės, L. Danusevčienės, R. Jurkuvienės) ne kartą išsakyta nuomone, kad vaikui ir šeimai pirmiausia yra reikalinga pagalba, o ne intervencija, manau, kad:
- Vaiko apsaugos poreikio vertinimas turėtų būti integruota vaiko ir šeimos poreikių vertinimo sudėtinė dalis, o ne eiti atskirai, kaip yra numatoma dabar.
- Jį turėtų atlikti kompetentingas specialistas pagal tam tinkamą metodiką, o ne VVTAĮT specialistas, naudodamas iš esmės tą pačią grėsmės vaikui lygio nustatymo metodiką.
- VVTAĮT specialisto intervencija į šeimą yra nereikalinga: su šeima dirba ir jai pagalbą teikia atvejo vadybininkas ir (ar) mobilioji komanda. Jei šeimai teikiamos kompleksinės pagalbos/intensyvios pagalbos priemonės yra nevaisingos, būtent šitie specialistai turi kompetenciją paruošti šeimą vaiko atsiskyrimui nuo šeimos.
Jei kyla realus ir tiesioginis pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei, pagal būtinojo reikalingumo principą reaguoti ir apsaugoti vaiką turi policija, o VVTAĮT specialisto dalyvavimas čia yra perteklinis ir nereikalingas.
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
