Ministrei Algimantai Pabedinskienei atsakinėjant į Seimo narių raštu užduotus klausimus išaiškėjo nemaloni tiesa: nei Seimas, nei ministerija negali paaiškinti, kodėl Lietuvai apskritai reikalinga taip vadinama Stambulo konvencija.
.
Ministre, kam mums ta konvencija?
Vytauta Raškauskas
- Nuotrauka: Jevgenijos Levin
Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo, dažnai vadinamą tiesiog Stambulo konvencija, Lietuvos Užsienio reikalų ministras pasirašė dar 2013 m. vasarą. Interesų grupių diskusijos pamažu peraugo į specialios darbo grupės (kuruojamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) sukūrimą, o ši savo išvadas dėl Konvencijos neužilgo turėtų pateikti Seimui, kuris, savo ruožtu, spręs – dokumentą ratifikuoti, kaip tai ligšiol yra padariusios 16 iš 47 Europos Tarybos šalių narių, ar ratifikavimui nepritarti. Kol kas Konvenciją pasirašė, tačiau jos neratifikavo 21 šalis, tarp jų: Jungtinė Karalystė, Belgija, Šveicarija.
Tiesa, Seimo sprendimo, kad ir koks jis bebūtų, pagrįstumu galima suabejoti jau dabar. Mat Socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei atsakinėjant į grupės Seimo narių raštu užduotus klausimus išaiškėjo nemaloni tiesa: nei Seimas, nei ministerija dar ir šiandien negali paaiškinti, kodėl Stambulo konvencija Lietuvai apskritai reikalinga. Tolesnėse teksto pastraipose išdėstyti pastebėjimai leidžia daryti išvadą, jog pirminis ir vienintelis atsakingų pareigūnų tikslas yra Konvenciją ratifikuoti. Naudinga ji Lietuvai, ar ne – tai jau antraeilis klausimas.
Ministerija dirba su nepatvirtintu teksto vertimu
Tikriausiai neatsitiktinai praėjus daugiau nei metams nuo Konvencijos pasirašymo, vis dar neturime oficialiai patvirtinto Konvencijos vertimo į lietuvių kalbą.
Pasak ministrės A. Pabedinskienės, Seimo tribūnoje aiškinusios Konvencijos subtilybes, užsienio kalbomis internete prieinamas Konvencijos tekstas jau išverstas į lietuvių kalbą, tačiau kol „darbo grupė vertina vertimo atitiktį konvencijos originalui, kol vertimas nėra autentizuotas, būtų labai neatsakinga neoficialų vertimą skelbti internete ar kokiais kitais būdais pateikti visuomenei.”
Susirūpinimas visuomenės gerove, be abejo, sveikintinas, tačiau šių žodžių kontekste sunku pateisinti faktą, jog ministerijos sudaryta darbo grupė Konvencijos ratifikavimo galimybę jau kuris laikas svarsto remdamasi tuo pačiu neautentizuototeksto variantu. Neveltui Seimo salėje skambėjo klausimas: “ką gi svarsto susirinkusi darbo grupė?”, turint omenyje, kad faktiškai Konvencijos lietuvių kalba tiesiog nėra.
Ar nederėtų pirma išversti ir patvirtinti, o tik paskui imti svarstyti? Kitu atveju, ar tikrai autentizuoti taip svarbu, kaip sakote? Juk darbas ministerijoje kaip vyko, taip vyksta.
Reikia pripažinti, kad stringa ne tik autentizavimas, bet apskritai visuomenės supažindinimo su Konvencijos tekstu darbas. Nors ministrė Seime pripažino, kad kol kas Vyriausybė Lietuvos visuomenei dar nėra sudariusi galimybės susipažinti su konvencijos tekstu lietuviškai, ji teigė mananti, jog „tai jokiu būdu neriboja visuomenės galimybės tiek anksčiau, tiek jau dabar susipažinti su konvencijos nuostatomis”, mat „kiekvienas pageidaujantis gali susipažinti su konvencijos angliška versija, lengvai prieinama internete”. Norėtųsi ministrei priminti, jog 2011 m. surašymo duomenimis, anglų kalbą mokančių gyventojų dalis Lietuvoje tesudaro 30 proc.
Nediskriminavimas dėl lytinės tapatybės išlieka problema
Likusieji 70 proc. negali su Konvencija susipažinti originalo kalba, o kartu ir susidaryti asmeninės nuomonės dėl poreikio šio dokumento ratifikavimui. Tam reikalingos Konvencijos turinio analizės.
Stambulo konvencijos 4.3 punkte numatyta uždrausti diskriminuoti dėl lytinės tapatybės (angliškai gender identity). Lytinės tapatybės kategorija, kaip žinia, apima transvestitus, o taip pat lytinius keistuolius, neutralus ir daugybę kitų Lietuvoje dar negirdėtų pavadinimų. Pasaulyje, tuo tarpu, jų jau priskaičiuojama virš dvidešimties.
„Lytinės tapatybės“ sampratą, remdamasis kitu Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos dokumentu viename savo straipsnių pateikia gydytojas psichiatras Gintautas Vaitoška – tai „kiekvieno asmens giliai jaučiamas „socialinės lyties“ (angliškai gender) išgyvenimas, kuris gali sutapti arba nesutapti su nuo gimimo priskirta lytimi, savo kūno suvokimu, kuris gali apimti kūniškos išvaizdos arba funkcijų pakeitimą medicininėmis, chirurginėmis ar kitokioms priemonėmis.“
Tiesos dėlei reikia pasakyti, jog Stambulo konvencijos 3 straipsnyje, skirtingai nei kituose Europos Tarybos dokumentuose, minėta „socialinė lytis” apibrėžta kaip „socialiai sukonstruotas vaidmuo, elgesys, veikla ir savybės, kurias tam tikra visuomenė priskiria moterims ir vyrams.” Paprastai tariant, kaip teisingai pastebėjo ir A. Pabedinskienė, šios Konvencijos kontekste socialinės lyties sąvoka pagrįsta dviem lytimis, tai yra vyrų ir moterų, tad daugiausia neaiškumų kyla dėl lytinės tapatybės.
Seimo narių grupė domėjosi, ar priėmus konvenciją, vyras turėtų teisę pasivadinti moterimi, o nesutinkantysis jį moterimi pripažinti galėtų būti traukiamas teisinėn atsakomybėn už diskriminaciją dėl lyties tapatybės?
Galima įsivaizduoti kad ir vidurinės mokyklos mokytoją, išdrįsusį realizuoti savo troškimą būti moterimi ir nutarusį daugiau nebedėvėti vyriškų rūbų, o juos pakeisti moteriškais, taigi pagal jo lytinę tapatybę, jeigu tik ją apskritai pripažįstame. Ar šį mokytoją už persirenginėjimą atleisti sumanęs mokyklos direktorius galėtų būti baudžiamas dėl diskriminavimo?
Gintauto Vaitoškos teigimu, „Daugybė Europos Tarybos dokumentų – tarkime, kad ir 2013 m. birželio 26 d. svarstyta rezoliucija – nagrinėja diskriminaciją „dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės“: būtent, lesbiečių, gėjų ir biseksualų (seksualinės orientacijos) ir transseksualų (lytinė tapatybė) teisių pažeidimo.” Nediskriminacija dėl lytinės tapatybės, anot mokslininko, „be kitų dalykų reiškia ir leidimą išsioperuoti lytinius organus arba, jei kas taip savęs žaloti nenori, pasikeisti dokumentus į priešingos (arba „trečios“) lyties (kaip matoma iš Europos Tarybos ministrų komiteto 2010 kovo 23 d. rekomendacijos 20 paragrafo).”
A. Pabedinskienės įsitikinimu, Konvencijoje pateiktu pagrindų, pagal kuriuos diskriminacija yra draudžiama, sąrašu viso labo “norima pasakyti, kad visi žmonės turi teisę būti apsaugoti nuo smurto artimojoje aplinkoje.” A. Pabedinskienė dar pridėjo, jog “vienaip ar kitaip suvokiama lyties tapatybė ar bet kokios kitos priežastys neturi būti kliūtis būti apsaugotiems nuo smurto”.
Ko gero, turimas omenyje ne tik fizinis, bet ir bet koks įmanomas smurtas. Tačiau dera prisiminti, jog siekis prievarta sulyginti nelygintinus dalykus taip pat yra smurtas.
Štai prieš metus priimtame Lunaček pranešime Europos Parlamentas ragina Europos Komisiją „tęsti savo darbą Pasaulio sveikatos organizacijoje, siekiant iš psichikos ir elgesio sutrikimų sąrašo išbraukti lytinės tapatybės sutrikimus ir derybose dėl Tarptautinės ligų klasifikacijos 11-os versijos (TLK-11) užtikrinti, kad lytinei tapatybei būtų taikoma nauja nepatologinė klasifikacija.“
Gali pasirodyti, jog taip politikai siekia palengvinti transvestitų, lytinių keistuolių, neutralų ar kitų gyvenimus. Tačiau ar tikrai psichikos ir elgesio sutrikimų, anotPasaulio sveikatos organizacijos, turintiems asmenims svarbiausia bet kokia, netgi jų sveikatos, kaina nesukelti neigiamų emocijų? Ar ne svarbiau, atsižvelgiant į jų specifinius poreikius, tokiems asmenims suteikti visokeriopą pagalbą?
Viskas sureguliuota, bet Konvencijos vis tiek reikia?
Tačiau pabandykime atsakyti į dar teksto pradžioje iškeltą, galimai esminį, klausimą: kas yra svarstymų dėl Konvencijos varomoji jėga – noras ratifikuoti, ar dokumento pridėtinė vertė?
Neveltui A. Pabedinskienei Seimo tribūnoje atsakinėjant į klausimus, iš salės ne kartą pasigirdo šūksniai: “kam mums ta konvencija?” Savo atsakymais ministrė taip įnirtingai įrodinėjo, kad vieni ar kiti Seimo narių kritikos sulaukę Konvencijos punktai Lietuvai nebūtų naujiena, jog galiausiai tapo nebeaišku, ar joje apskritai yra nors viena dėmesio verta naujovė.
Kad ir klausimas: „Kaip socialinės lyties sąvokos bei draudimo diskriminuoti socialinės lyties tapatybės pagrindu įtvirtinimas Lietuvos teisinėje sistemoje prisidėtų prie smurto prieš moteris mažėjimo Lietuvoje?“, mat visų pirma tam, anot ministrės, ir yra skirta Stambulo konvencija. A. Pabedinskienė nedvejodama atsako: “Lietuvos teisinėje sistemoje jau įtvirtintas nediskriminavimas pagal platų spektrą įvairiausių pagrindų, nurodytų Lygių galimybių įstatyme.”
„Stambulo konvencija valstybei numato pareigą visuose formaliojo švietimo lygmenyse mokyti apie nestereotipinius lyčių vaidmenis”, – rašoma Seimo narių klausimyne – o kiek toliau klausiama: „Kaip konvencijos ratifikavimo atveju derintumėte reikalavimą mokyklose diegti švietimą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta tėvų teise auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus?“ Atsakydama į klausimą ministrė ir vėl giria esamą Lietuvos teisinę bazę, mat „Galiojančio Lygių galimybių įstatymo nuostatos jau dabar aiškiai reglamentuoja <…> klausime minimus aspektus.” Tokio tipo pasisakymus galiausiai vainikuoja apibendrinimas, pasak kurio „Naujų įsipareigojimų šia konvencija neprisiimame.”
Visgi užvis įdomiau po minėtų pagyrų Lietuvos teisinei sistemai iš ministerijos vadovės išgirsti gana netikėtą išvadą: „Konvencijos, Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje įstatymo, Lygių galimybių įstatymo nuostatų kompleksinio taikymo sinergija <…> galėtų duoti didesnį poveikį mažinant smurtą prieš moteris, ypač artimojoje aplinkoje, nei tokį poveikį galėtų duoti bet kuris iš minėtų įstatymų, taikomas atskirai.”
Lieka neaišku, kodėl būtent Konvencija turėtų užtikrinti esamų įstatymų efektyvesnį veikimą, o ne, tarkim, pataisos, kurias ministrė gali rengti kada panorėjusi.
Štai jums ir prieštaravimas. Viena vertus, Konvencija nieko revoliucingo, t.y. tokio, ko nebūtų galima pasiekti savais įstatymais, nepasiūlo, kita vertus, jos vis tiek labai reikia, siekiant minėtosios „sinergijos”. Rodos, Konvencijos trūkumais ar privalumais manipuliuojama priklausomai nuo skirtingų klausytojų poreikių.
Kalbos apie Konvenciją, kaip būdas nesiimti veiksmų
Tačiau kas gi blogai su esamais įstatymais, ministre? „Ką tokio, ko Lietuvoje dar neturime, tačiau ko mums būtinai reikia, įtvirtintų ši konvencija?“, – klausia Seimo narių grupė. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė pateikia keletą pavyzdžių: „Pavyzdžiui, valstybės narės būtų įpareigotos parengti ir taikyti sisteminio darbo su smurtautojais programas, kurių tikslas – neleisti smurtautojui dar kartą nusikalsti.” A. Pabedinskienės teigimu, tokių valstybės mastu patvirtintų programų šiuo metu šalyje nėra. Taip pat, „Visoms smurto aukoms, ne tik draustoms privalomuoju sveikatos draudimu, turėtų būti prieinamos ne tik būtinosios sveikatos paslaugos.” Galiausiai, Konvencijos ratifikavimas Lietuvą įpareigotų pastoviam ir sistemiškam duomenų apie smurtautojus bei nukentėjusiuosius rinkimui.
Tik kodėl viso to nepadarius nieko nelaukiant? Išties sunku suprasti, kodėl esamas problemas puikiai suvokianti ir vykdomąja valdžia disponuojanti politikė žvalgosi į ateitį?
Tuo tarpu Lietuvos policijos duomenimis vien 2014 m. užregistruota daugiau nei 29 tūkst. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje. Galima manyti, kad realūs skaičiai netgi didesni, tad idealiu atveju tai, ką padaryti galime, darytume tuojau pat, o įvairaus plauko konvencijų žvalgytumėmės nebent matydami jų konkrečią naudą, kurios savomis priemonėmis tiesog nepavyksta pasiekti.
Konvencija Lietuvai nereikalinga?
Panašu, jog siekis Konvenciją ratifikuoti, bent jau žvelgiant iš šalies, yra toks pat nepasvertas, kaip ir vienašališkas sprendimas ją pasirašyti. Tik pagalvokime apie keletą šiame straipsnyje sutalpintų prieštaravimų (be abejonės, jų yra ir daugiau).
1. Viena vertus, Konvencijos tekstą neatsakinga visuomenei skelbti, kol jis nėra autentizuotas. Kita vertus, su oficialiai nepatvirtintu tekstu darbo grupė darbuojasi ir to darbo vaisius pateiks Seimui. Ar tokia analizė ko nors verta, jeigu net nėra sutarta dėl pagrindinių teksto sąvokų teisingo vertimo?
2. Turime ne vieną įstatymą, skirtą spręsti smurto artimoje aplinkoje problemai. Vienu atveju sakoma, kad naujų įsipareigojimų Konvencija neprisiimtume, mat svarbiausiuosius jos siūlymus savo teisinėje bazėje jau turime, tačiau neužilgo po to jau teigiama, kad būtent Konvencijos mums trūksta esamų įstatymų efektyvumo skatinimui. Galbūt viskas, ko mums trūksta, yra ryžtas esamą sistemą tobulinti – tiek įstatymus, tiek jų įgyvendinimą?
3. Stengiantis apginti Konvenciją pateikiama gausybė įvairių smurto artimoje aplinkoje mažinimo būdų, kurie, jeigu jais taip tikima, galėtų būti įgyvendinami čia ir dabar. Priešingai, nors išeitys pakankamai aiškios, kad joms pasiryžtume, mums būtinai reikia Konvencijos.
Belieka tikėtis, kad galutinės darbo grupės išvados bus įtikinamesnės, t.y. jose bus galima rasti argumentų.
© 2015 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
