Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui priklausęs vyskupas J. Kauneckas neseniai reziumavo, kad sovietmečiu tas pačias tikinčiųjų teises gynėme daug […] drąsiau nei šiandien, kai grėsmė joms kyla subtilesnėmis formomis.
.
Pasirinkimas – dėtis prie tikėjimo naikintojų arba priešintis
Vytautas Sinica
Nuotrauka: Jevgenijos Levin
Naujasis TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad „partija liausis kariavusi kultūrinius karus“. Įdomu, ką apie tai mano katalikai, kai daug žymiausių katalikų politinių mąstytojų šiandien kalba apie neišvengiamą ir prieš pačius katalikus nukreiptą kultūrinį karą, kurio jie nepradėjo ir dalyvauja ne savo noru.
G.Weigelis rašė, jog Europoje vyksta du religiniai karai – tarp tradicinio mąstymo žmonių ir pasiruošusių žmogų perkurti bei tarp šių tarpusavyje kariaujančių europiečių ir savo pasaulėžiūra vieningų trečiojo pasaulio imigrantų.
Jokia paslaptis, jog būtent tikintieji, Europoje pirmiausiai katalikai, pralaimi pozicijas visuose šio karo frontuose, o nominaliai krikščioniškos partijos jų seniai nebeatstovauja. Krikščioniškąją demokratiją savo pavadinime talpinančios partijos pasitraukimas iš „kultūrinių karų” tegali reikšti politinę kapituliaciją, nes puolimas prieš krikščionybę ir jos skleidžiamą kultūrą dėl to tikrai nesiliaus.
„Šiandien reikia politikų, kurie turėtų labai aiškią poziciją tradicinės šeimos ir gyvybės klausimais“ – kone atsišaukė J.E. Sigitas Tamkevičius. Neišvengiamai vykstančiame kultūriniame kare Bažnyčia seniai užėmusi išimtinai vien gynybines pozicijas, o jos atstovai yra nuolat puolami vis naujomis formomis. Trečiajame pasaulyje krikščionys naikinami fiziškai, Vakarų šalyse – kaip lygiavertį balsą turintys piliečiai.
XXI amžius atnešė naują šio puolimo etapą. Tariamu „valstybės ir Bažnyčios atskyrimu“ (Lietuvos Konstitucijoje tokio nerasite) anksčiau besirėmusi sekuliari kairė meta šalin tuščias deklaracijas apie šį atskyrimą bei religijos laisvę ir pradeda aktyviai kištis į pačių tikinčiųjų reikalus – jų privatų gyvenimą ir religinių bendruomenių veiklą. Tai nuoseklu, nes šiandien Vakaruose įsigalėjęs antikrikščioniškas marksizmas yra išaugęs iš liberalizmo ir jį „peržengia“ savo agresyvumu naikinant „krikščionybės atgyvenas“.
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui priklausęs vyskupas Jonas Kauneckas neseniai reziumavo, kad sovietmečiu tas pačias tikinčiųjų teises gynėme daug aktyviau ir drąsiau nei šiandien, kai grėsmė joms kyla subtilesnėmis formomis.
Bent vienu požiūriu, šis krikščionybės puolimas nesiskiria nuo vykdyto sovietmečiu: tada „tarybų valdžia“ pabrėždavo, jog yra pasiruošusi „konstruktyviai bendradarbiauti“ su lojaliais režimui ir „pozityviai priimančiais pažangius socialistinius pertvarkymus“ krikščionimis pasauliečiais ir dvasininkais. Šiandien įvairiomis priemonėmis sėkmingai formuojama būtent tokia krikščionių padėtis valstybės gyvenime. Tikintieji šioje situacijoje dairosi į savo ganytojus, tačiau dažnai jų gretose neranda tos telkiančios lyderystės, kurios ieško.
Už fronto linijos
Iš pažiūros paradoksalu, bet iš tiesų logiška, jog tokie ganytojai iškyla būtent ten, kur katalikų pozicijos labiausiai apleistos, o laicistine virtusios valstybės puolimas peržengia visas nuolankių katalikų kantrybės ribas. Šiandien „New York Times“ rašo, jog katalikams laikas atsisakyti savo „atsilikusių“ pažiūrų seksualinių mažumų atžvilgiu ir džiaugtis jiems paliekama pamaldų laisve („freedom of worship“).
Realiausia kandidatė į JAV prezidentus Hilary Clinton Niujorke skelbia, kad „religiniai įsitikinimai, smerkiantys „reprodukcines teises“ privalo būti pakeisti politine valia“. Abu šie atvejai – tai jau net nebe religijos laisvės suvaržymas. Tai kišimasis diktuojant pačios religijos mokymo turinį.
Kitoje JAV pakrantėje San Francisko arkivyskupas, 56-erių Salvatore Cordileone stoja į drąsią ir atvirą kovą prieš tokį valstijų katalikams primetamą požiūrį ir tampa pavyzdžiu pirmiausiai Europos šalių dvasininkams.
Šių metų vasario 3 dieną savo arkivyskupijos katalikiškose mokyklose S. Cordileone nurodė dėstyti katalikų Bažnyčios mokymą atitinkančią programą lytinio gyvenimo, šeimos, kontracepcijos, abortų ir kitais klausimais. Kartu jis paskelbė, kad katalikiškų mokyklų darbuotojai ir siekiantys jais dirbti turės laikytis Bažnyčios mokymo ir viešai jam neprieštarauti. Paprastai tariant, arkivyskupija formaliai pareikalavo to, ko visada buvo tikimasi katalikiškose mokyklose.
Vasario 17 dieną grupė Kalifornijos politikų, visi demokratai, viešu laišku pareikalavo Cordileone atšaukti pakeitimus, kuriuos laiko diskriminaciniais.
Arkivyskupas į tai atsakė, kad kiekvienas darbdavys turi teisę įdarbinti žmones, kuriuos laiko tinkamais darbo tikslui. „Ar demokratų partija įdarbina žmones, kurie viešai prieštarauja jos pozicijai?“ – klausė S. Cordileone.
Reakcija buvo tokia, kokios ir reikėjo tikėtis seksualinės revoliucijos sostinėje. Prieš arkivyskupą pradėta viešųjų ryšių kampaniją, jai vadovauti pasamdytas specialistas, gelbėjęs „Chevron“ įvaizdį po sukeltų ekologinių katastrofų Kalifornijoje ir Ekvadore.
Suorganizuoti nepatenkintų mokytojų ir pamaldas lankančių, tačiau Bažnyčios mokymą ignoruojančių „liberalų katalikų“ protestai, užsakytos publikacijos didžiausiuose miesto leidiniuose, pasirašytas viešas laiškas, prašantis popiežių atšaukti esamą arkivyskupą. Jį palaikantys piliečiai tuo tarpu surinko virš 55 tūkstančių parašų po kreipimusi, smerkiančiu arkivyskupo puolimą ir remiančiu patį S. Cordileone. Drąsa ginti Bažnyčios mokymą ir negalėjo baigtis kitaip nei atvira kova.
Ilgalaikis lyderis
Aptartas epizodas yra viso labo kraštutinis pavyzdys nuolatinio politinio spaudimo San Francisko arkivyskupui, kuris nesiliauja skatinęs katalikų dalyvavimo valstybės viešajame gyvenime. 2002 m. Jono Pauliaus II paskirtas San Diego vyskupu augziliaru, 2009 m. tapęs Oklando vyskupu, o 2012 m. – San Francisko arkivyskupu S. Cordileone padarė gana greitą karjerą.
Būdamas kanonų teisės žinovu, studijavęs teologiją Romoje, reguliariai aukodamas tridentines mišias ir kategoriškai laikydamasis Bažnyčios mokymo jis greitai patraukė Benedikto XVI dėmesį. Būdamas vietinės Kalifornijos šeimos palikuonis ir ispanakalbis jis tapo mėgiama ir telkiančia asmenybe etniškai mišrioje arkivyskupijoje, kur meldžiamasi 13 kalbų, o ispanakalbiai sudaro beveik pusę katalikų.
Galiausiai būdamas jautrus socialiniams klausimams, dėmesingas vargšams ir imigrantams, jis neabejotinai atitinka ir Pranciškaus „neturtingos Bažnyčios“ viziją. Žodžiu, tikras turtas vietos tikintiesiems ir Bažnyčios vadovams, o kartu tikra rakštis, kurios taip lengvai nepavyks ištraukti demokratų partijos aktyvistams.
Būtent demokratų partijos veikėjai ir nuolatiniai rėmėjai buvo pirmose kampanijos prieš S. Cordileone gretose. Abortų pagal pageidavimą („on-demand“) ir kitų „reprodukcinių teisių“ gynėja Nansi Pelosi ir kiti demokratai ne tik finansavo ir organizavo arkivyskupo puolimą. Ne pirmus metus būtent ji reikalauja arkivyskupą nedalyvauti kasmetiniuose žygiuose už gyvybę ir už šeimą Vašingtone ir kituose šalies miestuose.
Tačiau S.Cordileone nuo 2011 metų yra JAV katalikų vyskupų konferencijos santuokos gynimo komiteto pirmininkas ir nesileidžia į diskusijas ar kompromisus su Bažnyčios mokymu šia tema. Užtikrinimą, kad santuoka išliktų apibrėžta kaip vyro ir moters sąjunga, jis laiko savo ir šio komiteto misija.
Cordileone tikrai užsidirbo šias pareigas. Mažai kam žinoma, jog 2008 metais Kalifornijoje, tuo metu jau įteisinusioje vienalytes „santuokas“ įvyko referendumas dėl vadinamojo „aštuntojo pasiūlymo“ („Proposition 8“). Referendumu buvo siūloma apibrėžti, kad Kalifornijoje galioja tik tarp vyro ir moters sudaryta santuoka.
Ir nors Kalifornija, o ypač San Franciskas, yra seksualinių mažumų judėjimo ir pačios seksualinės revoliucijos lopšys, referendumas ne tik įvyko, bet ir pasiekė savo tikslą: 7 milijonai (52,24%) Kalifornijos gyventojų balsavo „už“, o 6,4 milijono (47,76%) – „prieš“ pasiūlytą pataisą. 2013 metais Kalifornijoje vėl įsiteisėjo Aukščiausiojo teismo sprendimu legalizuotos vienalytės „santuokos“. Tuo procedūrinė demokratija patvirtino, jog tariamai gerbiama piliečių valia yra bereikšmė prieš naujosios ideologijos įgytą teisinę galią. Tačiau ši akcija atskleidė kairiesiems itin nepatogų faktą, jog net Kalifornijoje dauguma gyventojų yra prigimtinės šeimos sampratos pusėje. Būtent tuometis vyskupas S. Cordileone buvo šios akcijos centre, suvaidinęs lemiamą vaidmenį tiek rengiant pataisą, tiek renkant lėšas pilietinei kampanijai.
„Liberalūs katalikai“ ir kiti iššūkiai
Salvatore Cordileone yra tobulas pavyzdys dvasininko, kuris veiksmais įkūnija vedančios ir kuriančios, o ne užsidarančios ir prisitaikančios Bažnyčios idėją. Jo ganytojiška veikla ir pilietinė drąsa verta ypatingo dėmesio dėl itin sudėtingų sąlygų, su kuriomis tenka susidurti katalikų Bažnyčiai laisvamanėje Kalifornijoje. Šios valstijos gyventojai rečiau vidutiniškai JAV tiki Dievo egzistavimu, rečiau laiko religiją svarbia savo gyvenimo dalimi. Valstijos stambus verslas ir žiniasklaida yra dominuojami radikaliai antikatalikiškų pažiūrų asmenų, kurie pinigais ir viešais pasisakymais nuolat remia antikatalikiškas iniciatyvas.
Net formaliai gausi atrodanti šios valstijos katalikų bendruomenė (31% visų gyventojų) kaip ir visur Vakaruose didele dalimi yra užkrėsta „liberalios katalikybės“, atmetančios Bažnyčios mokymą ir tikinčios tuo, kuo norima ir išsirankiojama tikėti, virusu.
Susidūrę su įtampa tarp tikėjimo ir antikrikščioniškos valdžios reikalavimų daug save katalikais laikančių žmonių sąmoningai pasirinko kolaboravimo taktiką ar buvo išugdyti jos dvasioje. Tokie liberalūs katalikai, iš principo susitaiko su krikščionybės teisiniu stūmimu iš viešojo gyvenimo į privačios erdvės kalėjimą ir priima vyraujančios liberalios ideologijos nuostatas, kurios iš esmės neigia ir griauna krikščioniškojo tikėjimo principus.
Neišvengiamą prieštaravimą tarp tokių nuostatų jie prieš save ir kitus pateisina demokratijos ar tolerancijos reikalavimais. Tokie žmonės tampa savotišku Trojos arkliu pačios katalikų bendruomenės viduje, nes viešumoje tariamu „katalikų“ balsu kritikuoja bandymus atstovauti vienintelį Bažnyčios mokymą.
Tačiau ir tokiomis sąlygomis įmanoma veikti ir nepalūžti prieš kylančias propagandos ir šmeižto kampanijas. Prieš S. Cordileone taip pat ieškota kompromituojančios medžiagos, tačiau pavyko išspausti tik faktą, jog jis kartą buvo sulaikytas išgėręs už vairo. Kadangi sulaikomas elgėsi idealiai, girtumas buvo menkas, o atsiprašymas – greitas ir nuoširdus, įtikinamo skandalo iš to išspausti politiniams oponentams taip pat nepavyko. JAV publikai daugiau nei aišku, kad nėra žmogaus be nuodėmės.
Akivaizdu, jog Bažnyčiai stoti prieš ją į kampą stumiančią laicistinę valstybę lengviau tada, kai ji pati sugeba būti pavyzdžiu ir išlikti autoritetinga. Lietuvoje daug kalbama apie nedorai gyvenančius, į materialinius turtus, o ne ganytojišką veiklą orientuotus kunigus. Kiekviena dvasininkų klaida ir paslydimas nuskamba žiniasklaidoje kaip pirmos svarbos įvykis.
Prožektoriai atsukti į kunigų klaidas, bet ne į gerus darbus ir tai tikrai nepasikeis. Visgi ir tokiomis sąlygomis Lietuvoje Bažnyčia išlieka institucija, galinčia ir privalančia rodyti pavyzdį tikintiesiems ir visiems kitiems, kurie net ir nebūdami religingi, puoselėja moralės nuostatas, sutampančias su Bažnyčios mokymu.
Nors gausi, ši visuomenės grupė ir Lietuvoje yra vis mažiau atstovaujama, o patiems tikintiesiems, juo labiau dvasininkams, neformaliomis priemonėmis draudžiama reikšti savo pilietinę poziciją ir lygiai su visais dalyvauti sprendimų priėmime.
Pasirinkimo kryžkelė
Vatikano II susirinkimo sprendimas pripažinti religijos laisvės principą, kai to daryti nesutiko net dalis Europos pasaulietinių režimų, šiandien akivaizdžiai atsigręžia prieš pačius katalikus visame Vakarų pasaulyje. Tai nuoseklūs šio principo padariniai ir nėra abejonių, jog katalikų padėtis viešajame gyvenime ir toliau blogės, o jų laisvės sritis bus ir toliau siaurinama (kaip tai vyksta – klausimas, reikalaujantis atskiro straipsnio).
Matant, jog partijos vis labiau apleidžia tikinčiųjų politinį atstovavimą, jų išlikimas lygiateisiais visuomenės gyvenime visiškai priklauso nuo jų pačių sugebėjimo telktis ir atstovauti save. Tam beveik neišvengiamai būtinas stiprus dvasininkijos ir pilietinių judėjimų bendradarbiavimas ir pirmųjų aktyvus vaidmuo.
Liberalioje valstybėje katalikams kol kas leidžiama ramiai praktikuoti tikėjimą privačioje erdvėje – namuose, šeimoje, bažnyčioje. Tačiau kaip piliečiai tikintieji susiduria su pareiga laikytis vis dažniau krikščionybės normoms prieštaraujančių įstatymų normų ir yra baudžiami, kai renkasi paklusti sąžinei, o ne įstatymui. Kaip ir sovietmečiu gyvenama susidvejinime tarp saugios privačios ir apsimestinės viešosios erdvės. Dvasininkai Europos šalyse žino šį nerašytą susitarimą ir bijo išlipti iš jiems primestos siauros „komforto zonos“.
Bet kokie bandymai šias primestas tikintiesiems ribas išplėsti iš tiesų bus skausmingi ir neišvengiamai iššauks dar didesnį marksistinės pasaulėžiūros jėgų, pirmiausiai, žiniasklaidos puolimą prieš Bažnyčią. Tačiau susitaikymas su tikintiesiems primestomis privataus tikėjimo ribomis reiškia, kad tos ribos lėtai ir užtikrintai trauksis JAV ir Vakarų Europos šalių pavyzdžiu.
Mus priėmusiuose Vakaruose, kaip ir Lietuvoje sovietmečiu, galimos dvi nuostatos susidūrus su vis stiprėjančiu religijos slopinimu – susitaikyti ir pačiam dalyvauti naikinime arba gintis ir kovoti už tikėjimo ir Bažnyčios laisvę. Lietuvos Bažnyčios ir tikinčiųjų taip pat laukia šis pasirinkimas.
© 2015 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
