Antradienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija publikavo ilgai lauktą aprašo projektą (toliau – aprašas), pagal kurį nuo 2020 m. sausio 1 d. turės veikti vaiko teisių (VT) specialistai, nagrinėdami pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą. Pagal 2019 m. balandžio 11 d. priimtas VTAPĮ pataisas, kuriomis buvo apjungti šeimų organizacijų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikti pasiūlymai, VT specialistai turės atlikti tris dalykus:
- išsiaiškinti, ar buvo padarytas vaiko teisių pažeidimas
- įvertinti, ar egzistuoja vaiko apsaugos poreikis
- esant būtinybei – nukreipti vaiką ir (šeimą) poreikių vertinimui
Pagal aprašą ir vaiko situacijos vertinimo anketos struktūrą vaiko situacijos vertinimas yra tripakopis. Pirmiausia, yra įvertinama, ar buvo padarytas vaiko teisių pažeidimas. Jei vaiko teisių pažeidimo nėra, vaiko situacijos vertinimas neatliekamas ir procedūra baigiama. Jei visgi vaiko teisių pažeidimas nustatomas, yra atliekamas vaiko situacijos vertinimas, kurio metu pirmiausia nustatoma, ar yra vaiko apsaugos poreikis, o jei jo nėra, nustatoma ar yra būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį.
Kas apraše yra gerai
- kad nenustačius vaiko teisių pažeidimo nėra atliekamas vaiko situacijos vertinamas. Tai įstatymo interpretacija (raidiškai skaitant, įstatymas to neleidžia), bet atitinkanti sveiką protą, mažesnio formalizmo ir šeimų trikdymo labui;
- kad iš pirminio vaiko situacijos vertinimo anketos buvo išbraukta dalis, kurioje yra vertinama, ar pranešimas galėjo būti melagingas (tai tikrai ne vaiko ir šeimos vertinimo dalis).
Kas apraše kliūva
– Išlieka “grėsmių” vertinimas, dedant varneles.
Darbo grupėje, ruošusioje aprašą, šeimų organizacijų deleguoti socialinio darbo atstovai išsakė savo nuomonę, kad VT specialistas negali vertinti vaiko ir šeimos poreikių, nes neturi tam kompetencijos. Buvo pasiūlyta, kad VT specialistas, matydamas būtinybę, nukreips vaiką ir šeimą poreikių vertinimui pas atvejo vadybininką. Taip pat buvo pasiūlyta nukreipimą vaiko ir šeimos poreikių vertinimui supaprastinti iki vienos VT specialisto laisvai užpildomos grafos, integruotos į nagrinėjimo anketą. Deja, ministerija pasirinko kitą kelią. Jis yra toks: būtinybė vertinti poreikius nustatoma per rizikos veiksnių vertinimą. Iš esmės tokia koncepcija niekuo nesiskiria nuo grėsmės vaikui lygio vertinimo. Ir metodas vaiko situacijos vertinimo anketoje paliktas tas pats – varnelių dėjimas. Ir jis VT specialistui turėtų sukelti dantų skausmą. Na, kaip jūs pvz. atsakytumėte į tokį anketos klausimą: „26.4. ar yra apsaugos veiksnys, ar jų visuma, kuris (-ie) sumažina arba gali sumažinti Vaiko situacijos vertinimo anketos 26.3 papunktyje nurodytą rizikos veiksnį“?
Darbo grupėje buvo šnekėta (ir atrodo, sutarta), kad anketoje nebus išsamaus rizikos veiksnių sąrašo, kad jis bus ministro tvirtinamame apraše, o į anketą (ar protokolą) VT specialistas laisvai įrašys tuos rizikos faktorius, kuriuos identifikavo nagrinėdamas pranešimą apie VT pažeidimą. Tokiu būdu VT specialistas vertintų ne rizikos faktorius (jų pasireiškimą ar nepasireiškimą), bet situaciją. Taip anketa būtų buvus kur kas paprastesnė ir lengviau užpildoma. O dabar vietoj 17 lapų bus 22. Juk specialistas ir taip turi suprasti rizikos veiksnius ir mokėti juos situacijoje atpažinti. Jei pareigūnas, sustabdęs greitį viršijusį asmenį, vertindamas situaciją skaito visą Administracinių nusižengimų kodeksą, galima padaryti tik vieną išvadą, kad jis yra nekompetentingas pareigūnas. Tokia ministerijos patvirtinta tvarka gaišina brangų specialistų laiką, kai jų pagalbos laukia kiti vaikai.
Savo esme VT pažeidimas siejasi su vaiko poreikių ignoravimu. Todėl pilnai būtų pakakę, kad identifikavus pažeidimą, šeima būtų nukreipiama vaiko poreikių vertinimui. O dabar turime situaciją, kad būtinybę vertinti vaiko ir (šeimos) poreikius nustatinės specialistas, kuris tam neturi kompetencijos, jo atliekamas darbas dubliuos atvejo vadybininko darbą, ir jis naudos instrumentą, kuris iš esmės skirtas ne poreikių būtinybei nustatyti, o rizikai vertinti.
Būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikio vertinimas įstatyme buvo sugalvotas tam, kad VT specialistas išsiaiškintų, ar šeimai reikia pagalbos, ar ne. Tačiau iš anketos 29 p. aiškėja, kad ne. Jis sako, kad „jei būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nenustatyta“, specialistas dar papildomai įvertina…“ar reikalinga pagalba šeimai“. Tad VT specialisto atliekamas būtinybės vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį vertinimas pratęsia apsaugos poreikio vertinimą atlikdamas papildomą funkciją, kurią drąsiai galime vadinti pertekline.
– Anketa modeliuoja neproporcingus VT specialistų veiksmus.
Tikriausiai tokia, o ne kitokia ministerijos siūloma anketa rodo ne norą apsaugoti vaikus, bet norą apsaugoti instituciją nuo galimų klaidų vertinant vaiko apsaugos poreikį. Ši paternalistinė nuostata VT specialistų darbe pasireiškė jau anksčiau per polinkį bet kokį, kad ir menkiausią, epizodą traktuoti kaip vaiko teisių pažeidimą. Galima manyti, kad ir su vaiko situacijos vertinimu bus kažkas panašaus, todėl bijant žalos vaikui „pražiūrėjimo“ ir drausminės atsakomybės už tai, kad leidai jai įvykti, VT specialisto veiksmai bus neproporcingi: jis nukreips poreikių vertinimui, kur jų vertinti nereikia, diagnozuos apsaugos poreikį ten, kur jo gal net ir nėra, bei skirs perteklinę laikinąją priežiūrą. Neproporcinga priemone jau yra ši siūloma anketa.
Kas apraše yra blogai
Sisteminė teisės aktų analizė rodo, kad įstatymai nustato keturis aiškius pagrindus, kada yra galimas vaiko paėmimas iš šeimos. Du iš jų nustato VTAPĮ, du – Civilinis Kodeksas. Jie yra tokie:
- yra nustatomas realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAP įst. 36-1 str. 3 d., 36-3 1 d. 2 p, 36-5 str. 1 d. 1 d, ir 42 str. 1 d. 2 p)
- jei vaikui kyla realus ir tiesioginis pavojus, dėl kurio yra būtina vaiką paimti iš nesaugios aplinkos ir negalia jo grąžinti tėvams (būtinojo reikalingumo situacija) (VTAP įst. 36 str. 4 d)
- Tėvai dingę ar jų ieškoma (CK 3. 254 str. 2 d.)
- Tėvai negali laikinai rūpintis vaiku dėl objektyvių priežasčių (CK 3. 254 str. 2 d.)
Vaiko situacijos vertinimo aprašas (41 p.) nustato, kad vaiko paėmimas iš vaiko atstovų pagal įstatymą nustačius vaiko apsaugos poreikį, taikomas ir tais atvejais, kai vaiko tėvai nesutinka su vaiko laikinosios priežiūros priemonės taikymu arba nesutaria dėl jos vietos, ar atsisako atsisako apsigyventi socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje, ir net tais atvejais, kai šeima su viskuo sutinka, bet nėra galimybių apgyvendinti vaiko ir (ar) šeimos minėtoje įstaigoje.
Taigi įstatyme numatyti vaiko paėmimo pagrindai išplečiami:
- poįstatyminio teisės akto tikslas yra įgyvendinti įstatymą, o ne jį keisti ar aiškinti savaip. Negalima poįstatyminiu teisės aktu išplėsti įstatymo normos apimties .Suprantama, kad gali būti situacijų, kai tėvai nesutinka, nesutaria, ar atsisako keltis į socialinių paslaugų įstaigą, bet tokiu atveju reikia dirbti su šeima, ieškoti priimtino varianto, o ne grasinti šeimai vaiko paėmimu. Tokia norma yra įstatyme nustatytos bendradarbiavimo pareigos, galiojančios ne tik šeimai, bet ir institucijai, negerbimas, ir lengvai gali išvirsti į institucinį smurtą. Trečia, valstybė negali teisintis galimybių apgyvendinti šeimą nebuvimu, ir dar už tai šeimai “taikyti atsakomybę”.
- aprašas išplečia įstatyme esančius vaiko apsaugos poreikio taikymo atvejus. Pagal įstatymą, vaiko paėmimas iš šeimos galimas tada, kai yra nustatomas vaiko apsaugos poreikis, kuris reiškia, kad egzistuoja realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. Tuo tarpu pagrindų sąraše atsiranda kitokia formuluotė: realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai. Ji plečiamai aiškina vaiko apsaugos poreikio taikymo atvejus ir sudaro galimybę specialistui paimti vaiką ir tai atvejais, kai nėra reikšmingos žalos vaiko sveikatai ar pavojaus jo gyvybei tikimybės.
Tokį patį triuką buvo bandoma padaryti, svarstant įstatymo pataisas Seimo socialinių reikalų ir darbo komitete. Tačiau Seimas, jei pamenate, vieno balso persvara to neleido. Aprašu bandoma tai padaryti dar kartą. Kitaip tariant, įstatymas sau, o poįstatyminis teisės aktas (ir praktika pagal jį) sau. Tokia aprašo nuostata akivaizdžiai prieštarauja įstatymui. Visgi įstatymas galioja visiems. Taip pat ir ministerijai.
© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
