Jau beveik savaitė, kai mūsų visuomenė gyvena dostojevskiška nusikaltimo ir bausmės nuotaika. Stebint Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų proponentų ir oponentų diskusiją, susidaro kognityvinio disonanso įspūdis: viena pusė sako, kad įstatyme esantis smurto apibrėžimas pernelyg platus ir sąlygoja perteklinių ir neproporcingų baudžiamųjų intervencinių priemonių taikymą, dėl kurių nepelnytai nukenčia šeimos. Todėl siūlo nustatyti, kad fiziniu smurtu nėra laikoma nežymus skausmo vaikui sukėlimas, taip pat nešiurkštus vaiko garbės ir (ar) orumo pažeidimas.
Kita pusė nepriima tokio smurto apibrėžimo siaurinimo, baimindamasi, jog smurto laipsniavimas leis tėvams nežymiai smurtauti prieš vaikus ir sąlygos visuomenėje nebaudžiamumą už smurtą.
Kognityvinį disonansą galima iliustruoti ištraukomis iš Laisvos visuomenės instituto pareiškimo ir socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio duoto interviu:
Pasisakantieji už tai, kad smurto sąvokos liktų nepakeistos, turėtų paaiškinti, ar jie sutinka, kad prieš mylinčius tėvus, kurie daug naktų ir dienų rūpinosi vaikais, tačiau kritinėje situacijoje dėl pervargimo ar emocijų nesuvaldymo vieną kartą drausmino vaiką nestipriu pliaukštelėjimu, turėtų būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas (kaip E. ir G. Kručinskų atveju) ir ar tai, jų manymu, yra suderinama su teisinės valstybės principais. (LVI pranešimas spaudai)
Jeigu mes siauriname smurto apibrėžimą, įvedame žymaus, nežymaus sąvokas, tai reiškia, kad tai tampa nebe smurtu, o tai reiškia – nebedraudžiama, leistina visuomenei, leistina ir viešojoje erdvėje, taip pat – ir prieš mūsų vaikus – naudoti nežymų fizinį smurtą. (Lino Kukuraičio interviu LRT televizijai)
Deja, tiek smurto, tiek jo pasekmių teisinė apibrėžtis neleidžia smurto laipsniavimo. Teisine prasme nėra didelio ar mažo smurto, nėra pateisinamo ar nepateisinamo smurto. Arba smurtas yra, arba jo nėra. Kita vertus, jei kas nors teisėje yra pavadinama smurtu, tai AUTOMATIŠKAI implikuoja baudžiamąjį procesą su intervencinėmis priemonėmis ir užtraukia baudžiamąsias pasekmes. Jei jo nėra, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė nekyla.
Baudžiamoji teisė veikia dualistiniu principu: įstatymas nustato normą, kurios laikymasis garantuojamas sankcija. Jei normos nesilaikoma, automatiškai kyla atsakomybė. Kad ir kaip norėtų socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis čia įvesti prioritetizavimo principą (pirmiau – pagalba, o jei jos atsisakoma, tada taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė), toks sumanymas teisėkūros požiūriu yra utopinis: tu negali vaiko teisių srityje sukurti zonos, kurioje valstybės baudžiamieji įstatymai negalioja, ar yra įvedamas jų galiojimo moratoriumas.
Kognityvinį disonansą galėtų sumažinti išsiaiškinimas, apie kokią smurto apibrėžtį – psichologinę, sociologinę ar teisinę – mes kalbame, ir kokią smurto apibrėžtį – psichologinę, sociologinę ar teisinę – įtvirtina VTAPI nuostatos. Juk akivaizdu, kad skirtingos mokslo disciplinos skirtingai supranta, kas yra smurtas.
Pavyzdžiui kalbotyros specialistas pasakytų, kad lietuvių kalboje žodis „smurtas“ turi dvi prasmes: žodžiu smùrtas yra vadinama šiurkšti prievarta, priespauda, netgi pavojus, tačiau egzistuoja ir kita, būdvardinė „smurto“ reikšmė – „smurtus“, kuri gali reikšti ir pozityvią kieno nors savybę, pvz., smarkumą ir drąsumą (Kariose buvę baisiai smurtais ir drąsiais), įnirtingumą (Visur smurta giltinė kardu ir ugne savo smarkybėj viešpatavo), smarkumą (Katė smurtà ant gaudymo pelės), vikrumą (Smurtas vagis par pagalį lenda į klėtį), darbštumą (Jis smurtas ant darbo), ko nors stiprumą ir sraunumą(Smurtas sriautas ką sutikdamas plėšė ir su savim bogino).
Ir kitose kalbose žodis smurtas nusako arba netinkamą elgesį, arba kalba apie smurtą kaip pozityvią jėgą: pvz., anglų violence kalba apie elgesį, kada fizinė jėga pasitelkiama tam, kad sužeistų, sunaikintų, nužudytų ar pan. (angl. behaviour involving physical force intended to hurt, damage, or kill someone or something), bet taip pat ji yra ir būdvardis, nusakantis asmens jausmų intensyvumą ir stiprumą (angl. strength of emotion or of a destructive natural force). Rusų kalboje žodis smurtas reiškia prievartą (насилие), žiaurumą (жестокость), susidorojimą (расправа), bet taip pat ir jėgą (сила), įniršį (неистовство), veržlumą (стремительность)
Psichologijoje, socialiniame darbe žodis „smurtas“ yra daug platesnė sąvoka negu teisėje: ja apibrėžiamas visas spektras netinkamų elgesių: nuo labai mažyčio (pliaukštelėjau, rėkiau ir t. t.) iki labai didelio (sudaužiau ir t. t.). Psichologija, socialinis darbas siekia išsiaiškinti bet kokio smurtinio elgesio – mažo arba didelio – priežastis, kad galėtų pasiūlyti tinkamas korekcines pagalbos asmeniui ir šeimai priemones. Todėl jai reikalinga labai plati smurto sąvokos apibrėžtis, kuri gali prasiplėsti, priklausomai nuo asmens situacijos kompleksiškumo.
Tuo tarpu teisėje smurtu yra laikomas tyčinis smurtingas elgesys, kurio motyvas yra pažeminti, nuskriausti, atkeršyti ir pan. Teisėje siekia kvalifikuoti asmens elgesį tam, kad galėtų jam taikyti baudžiamojo poveikio priemones. Todėl jai svarbi konkreti, aiški, iš anksto suformuluota ir nekintanti apibrėžtis, kuri leistų adekvačiai taikyti baudžiamąsias priemones ir išvengti nepagrįsto jų taikymo.
Būtent todėl Pasaulinė sveikatos organizacija, nagrinėdama smurtą kaip visuomenės sveikatos problemą 2002 m. išleistoje ataskaitoje apie smurto paplitimą pasaulyje (angl. World report on violence and health), išskiria kriminalinio smurto sąvoką, t. y. tą smurtą, už kurį yra taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Skirtingoms mokslinėms disciplinoms priklausančių specialistų nesusišnekėjimo pavyzdys yra ginčas dėl nepriežiūros apibrėžties įstatyme. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas siūlantys nariai siekia nepriežiūrą laikyti smurtu tik tais atvejais, kai nepriežiūra yra tyčinio veikimo ar neveikimo pasekmė. Tam prieštaraujantis socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pabrėžia, kad susiaurinus nepriežiūros sąvoką įstatyme ji neapims tokių praktikoje pasitaikančių atvejų, kai nepriežiūra bus tėvų ar globėjų proto negalios ar psichinės ligos pasekmė, kitaip tariant, netyčinė. Turbūt akivaizdu, kad ministras nesiūlo tėvams ar globėjams taikyti baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jie turi proto negalią ar psichinę ligą?
Kokią sąvoką siekiama koreguoti naujomis Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisomis: lingvistinę, psichologinę ar teisinę?
Pagal apibrėžties vietą ir taikymo lauką, akivaizdu, kad teisinę. Juk kalbama ne apie mokslinio straipsnio apie lingvistiką recenzavimą, metodologinių gairių dirbant su klientu psichologijoje ar socialiniame darbe nustatymą, bet apie teisinio dokumento – įstatymo – pakeitimą.
Kad kalbama apie teisinę, o ne psichologinę ar sociologinę smurto apibrėžtį įstatyme, patvirtina jau galiojančios įstatymo lingvistinės formuluotės, kalbančios apie „tyčią“ ir neleistinus elgesio motyvus: pažeminimą, patyčias, gąsdinimą.
Teisė reikalauja specifinės, nuo kitų mokslo disciplinų besiskiriančios smurto apibrėžties dar ir todėl, kad ji, matuodama smurtą, taiko kitokią metodologiją. Teisėje smurto suvokimas yra susijęs su konkrečia žala, nes nėra kito objektyvaus būdo pamatuoti smurtinio veiksmo poveikį.
Todėl arba draudžiamas koks nors veiksmas, kuris akivaizdžiai gali sukelti neigiamą poveikį, arba baudžiama už realią atsiradusią žalą. Būtent tokį loginį smurto matavimo pagrindą ir siūlo Seime užregistruotos įstatymo pataisos, siedamos smurto apibrėžtį su konkrečia žala, o ne abstrakčiu smurto poveikiu arba to poveikio kilimo rizika.
Kituose moksluose gali būti kitaip: pvz., modernus visuomenės sveikatos mokslas jau seniai nebematuoja smurto sužalojimų ir mirčių statistika, bet vertina, koks yra smurto poveikis asmenims, bendruomenėms ir visuomenei.
Būtent todėl ruošiant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas buvo pasirinkta strategija siaurinti TEISINĘ smurto apibrėžtį, kad tai, už ką neturėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nebūtų laikoma smurtu TEISINE prasme.
Juk NE VISI netinkami žmogaus veiksmai yra nusikaltimas, už kuriuos yra taikoma baudžiamoji atsakomybė. Bet VISIEMS netinkamiems veiksmams reikia korekcijos, ir čia į pagalbą ateina psichologai, vaiko raidos specialistai ir socialinio darbo ekspertai. Policinė intervencija yra kraštutinė priemonė rimtomis aplinkybėmis. Smurtas pagal teisinį apibrėžimą nusako rimtas aplinkybes, reikalaujančias taikyti ypatingas priemones. Jei juo teisine prasme laikysime bet kokį (kad ir tyčinį) poveikį asmeniui, tai reikės tokių įstatymo pataisų, pagal kurias psichologiniu smurtu nebūtų laikomas vaikų žinių ir gebėjimų vertinimas, kuris, sveiko proto požiūriu, akivaizdžiai iškrenta iš psichologinio smurto definicijos.
Painiodami teisėkūroje lingvistinę, psichologinę ir teisinę smurto definicijas, mes rizikuojame įstatymu uždrausti ne tik smurtą, bet „smurtų“ elgesį ir taikyti baudžiamojo poveikio priemones ten, kur viso labo reikalinga kvalifikuota psichologinė ir socialinė pagalba.
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
