Tekstas perpublikuojamas iš liepos-rugpjūčio mėnesio „Artumos“ numerio.
Sekmadienis. Šeimos renkasi į Mišias. Ateina ir dvi poros, vedinos būriu vaikelių. Įsižiūrėjus galima atpažinti, kad tik keli iš jų panašūs į savo tėvelius. Suprantu – tai globoti svetimus vaikus pasiėmusios šeimos. Iš tolo dvelkia santarvė, santykių šiluma, neįkyrus motiniškumas. Žinoma, šis šeimų vaizdelis turi kitą pusę – kasdienybę, sklidiną didžiulių pastangų: ne tik maistą pagaminti, bet ir kiekvieną nuprausti, aprengti, sušukuoti, paglostyti, priglausti, nuraminti, sutaikyti, pamokyti, ugdyti, slaugyti susirgusį. Mamos suspėja. Jos neatrodo išsekusios. Vaikai glaustosi ir prie tėčių. „Iš kur šeimos semiasi tiek meilės!? Pasisekė tiems vaikeliams!“ – nejučia pagalvoju.
Prieš akis iškyla matyti kitokių šeimų vaizdai. Nejučia mintys nukrypsta į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (VTAPĮ), įsigaliojusį prieš metus. Juo užsimota greituoju būdu išnaikinti tėvų smurtą prieš vaikus. Įvedant įstatyminę tvarką į šeimų gyvenimą, atskaitos tašku nustatytos vaiko teisės. Darbui palengvinti vaikų teises prižiūrinčios tarnybos gavo grėsmės lygių lenteles. Tų lygių vos trys: 0, 1, 2. Pakankamai supaprastinta procedūra: gavusi signalą telefonu tarnyba atvyksta į šeimą, sudeda pliusiukus ar minusiukus lentelėje ir nustato grėsmės lygį. Suskaičiavus jiems aišku: paimti vaiką iš šeimos ar ne. Nulinio lygio, kai šeima paliekama ramybėje, peržiūrėjus lenteles praktiškai nebūna: vis tiek vaikas arba per storas, arba per plonas; per judrus ar per lėtas. Jei nustatytas pirmas lygis, šeimos stebėsena perduodama atvejo vadybininkui, jei antras – vaikas paimamas iš šeimos. Ir nesvarbu, kad VTAPĮ skelbia, jog „pagrindinis visuomenės institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima“. Biurokratų ir įstatymų leidėjų nejaudina, kad Vaiko teisių konvencija pabrėžia būtinybę išsaugoti vaiko ir tėvų ryšius, o vaiko atskyrimą nuo šeimos taikyti tik kraštutiniu atveju. Magiška formuluotė – „vaikas paimamas iš jam nesaugios aplinkos“ tarnyboms leido jau pernai per liepą iš šeimų paimti 524 vaikus, o rugpjūtį – 493. Ir taip kiekvieną mėnesį… Kol trūkusi tėvų kantrybė išsiliejo protestais.
Didžiulėmis pastangomis išsikovota, kad atsirastų įstatymo pataisa, nurodanti, jog paimti vaiką iš šeimos reikia rimto pagrindo, t. y. realios grėsmės jo gyvybei ir sveikatai. Vien formuluotės dėl vaiko nesaugumo nebeužtenka. Juk perdėtas rūpinimasis saugumu nebeleidžia vaikui mokytis rizikuoti, rasti išeitį netikėtose gyvenimo situacijose, suvokti, kad tikrame gyvenime yra daug pavojų. Jei kiekviena mėlynė vertinama kaip vaiko nepriežiūra, tai stabdoma galimybė užaugti jam kaip atsakingai rizikuojančiam suaugusiajam. Kai visi vaiko norai pildomi, jis auga smurtautoju. Nepraėjus po VTAPĮ reformos nė metams, jau susidūrėme su nesuvokiamo žiaurumo smurto proveržiais, kai paaugliai skriaudžia bendraamžius. Deja, nedrįstama pripažinti, kad tokį elgesį galėjo paskatinti ir vaiko teisių sureikšminimas, laiku neparodytos vaikui ribos, neįdiegta žodžio negalima reikšmė.
Deja, dauguma valdininkų, atsakingų už vaiko teisių įgyvendinimą, iki šiol mato savo vaidmenį tik kontroliuoti šeimas. O padėti sutrikusiems paaugliams ir tėvams, neturintiems būtinų savitvardos įgūdžių, nepajėgiantiems susirasti padoraus būsto ir sunkiai atlaikantiems gyvenimo tempą, – toks darbas reikalauja daug pastangų. Jei socialiniai darbuotojai bando taip dirbti, retai gauna savivaldybės pritarimą ir palaikymą. Paprasčiausias ir valdininkams priimtinas būdas – kontroliuoti ir bausti šeimas, kaltinti, kad jos tinkamai neužtikrina vaiko teisių. Ar reikia stebėtis, kad po tokių valdininkų siekių drastiškai kištis į šeimą sumenko ir taip nedidelis pasitikėjimas valstybinių struktūrų nuoširdumu rūpintis šeimomis?!
Dar daugiau klausimų kyla gilinantis į paimtų vaikų situacijas. Kartais jie guldomi į ligonines, kartais vežami pas budinčius globotojus, kartais į globos centrais pavadintus buvusius globos namus. Ar tikrai vaikai paimami iš jų tėvų siekiant geriausių vaiko interesų? O gal lemia valdininkų siekis apsidrausti? Nelengva atskirti.
Sudėtinga tokį subtilų dalyką kaip motinystė sutalpinti į įstatyminį reguliavimą. Daugiau vilties žada globojančios motinystės / tėvystės kelias, apie kurį kalbėjau pradžioje. Jis reikalauja didelės ištvermės, darbo su savimi, įsiklausymo į sužeistą vaiką ar suaugusįjį. Nei teisės aktais, nei reformomis Vyriausybėje jo nenudirbsime. Plačios širdies motinystė (tėvystė) iš esmės keičia žmonių gyvenimą, daro visuomenę iš tikrųjų saugesnę visiems jos nariams.
© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
