Pernai JAV išleista Roberto R. Reilly knyga „Making Gay OK“ (Ignatius Press, 2014) buvo ignoruojama liberalios valstijų žiniasklaidos, tačiau sulaukė nemenko dėmesio ir geriausių įvertinimų tradicinės pasaulėžiūros leidiniuose. Buvęs JAV prezidentų Ronaldo Reagano ir Džordžo Bušo vyresniojo patarėjas, nacionalinio saugumo, islamo ir kultūrinių karų ekspertas R. Reilly savo knygoje lengvu amerikietišku stiliumi apžvelgia Vakarų mąstymo revoliuciją nuo klasikinio objektyvizmo iki moderniojo reliatyvizmo, XX a. antroje pusėje leidusią atsirasti ir seksualinių mažumų teisių judėjimui. Atmesdamas aptakų politkorektišką žodyną autorius atvirai ir tiksliai atskleidžia šio judėjimo veikimo būdus, pasiektus rezultatus ir sėkmės priežastis.
Sakoma, kad „du žmonės santuokoje tampa vienu kūnu“. Kaip JAV Aukščiausiasis teismas vertina faktą, kad du vyrai negali tapti vienu kūnu? Gal šis teismas mano, kad tai įmanoma?
Nešvarus teisinis žaidimas leido teismams suteikti homoseksualių asmenų „santuokai“ šio instituto statusą. Tačiau čia iškyla klausimas: kaip homoseksualai gali išbaigti santuoką, o jei jie to padaryti negali, tai ar gali jų santuoka iš tiesų būti vadinama santuoka? Atsakyti į šį klausimą yra itin svarbu, nes, remiantis papročių teise, daugelį šimtmečių buvo manoma, kad tam, jog santuoka būtų teisėta, ji turi būti išbaigta. Jei ji nėra išbaigta, ją galima skelbti esant negaliojančia. Ir tada, ir iki tol santuoka buvo laikoma išbaigta, jei joje įvyko įprasta vyro ir moters sueitis. Apie sodomiją čia nė nekalbama, nes papročių teisėje ji buvo nusikaltimas. Visos Amerikos kolonijos draudė sodomiją ir dar visai neseniai ji buvo uždrausta visose 50-tyje JAV valstijų.
Kaip teismams pavyko išvengti šio klausimo? Jie tiesiog nekreipė į jį dėmesio. O kas leido jiems nekreipti į jį dėmesio? Deja, tačiau ne taip seniai amerikietiškoje kultūroje seksas buvo atskirtas nuo sauskelnių. Apie svarbiausiąją – gyvybę kuriančią – lytinių santykių funkciją joje nutylima. Ir kai šitai tapo įprasta, nebeliko jokios priežasties teigti, kad lytiniai santykiai turi vienyti du žmones. Remdamasis šia beprotiška logika, Masačiusetso valstijos Aukščiausiasis teismas bylos Goodridge prieš Sveikatos apsaugos departamentą sprendime paskelbė, kad santuokos išbaigimo aktas yra nesusijęs su santuoka. Šis teiginys prieštarauja daugiau nei tūkstantį metų gyvuojančiam teisės mokslui. Tik du žmones vienijantys lytiniai santykiai gali kurti gyvybę ir tik tokie santykiai turi būti vienijantys. Jei imsim neigti šį faktą ir pašalinsime jį iš santuokos sąvokos – ištiks griūtis, po kurios seksas taps tiesiog žaisliuku ar emocinės iškrovos būdu. Tuomet jau bet ką bus galima vadinti santuoka. Tačiau juk akivaizdu, kad dviejų žmonių nevienijantys ir gyvybės nekuriantys lytiniai santykiai nėra sutuoktinių santykiai.
Kaip Amerikoje susiklostė situacija homoseksualumo ir vienalyčių asmenų „santuokos“ atžvilgiu, kurią matome šiandien? Ar galite pasiūlyti būdus, padėsiančius grįžti atgal – į normalumą?
Pagrindinė dabartinės padėties priežastis – 1960-ųjų seksualinė revoliucija, atskyrusi seksą nuo sauskelnių. Jei heteroseksualūs žmonės gali racionalizuoti savo sutrikusį elgesį, tai kodėl homoseksualūs asmenys negalėtų racionalizuoti savojo? Giliau slypinti šio reikalo priežastis yra ta, kad buvo atsisakyta moralinį vertinimo pagrindą kuriančių Dievo ir prigimties įstatymų. Mes daugiau nebejaučiame pagarbos mūsų prigimtyje užkoduotiems tikslams, nes mes neigiame juos esant ir vaidiname, kad patys kuriame savo tikslus. Realybę dabar kuria mūsų valia ir galia, o ne tai, kas yra. Mes stengiamės patenkinti savo apetitą ir, užuot prisitaikę prie realybės, siekiame, kad ji prisitaikytų prie mūsų. Taip mes racionalizuojame savo sutrikusį seksualinį elgesį, blogį paversdami gėriu. Kad paaiškinčiau šiuos du visiškai skirtingus požiūrius į realybę, savo knygoje aš remiuosi Aristoteliu ir Ž.Ž. Ruso.
Dvidešimtajame amžiuje matėme dvi totalitarines ideologijas, kurios buvo grindžiamos tam tikromis šio tikėjimo savo norų galia bei prigimties dėsnių neigimu variacijomis. Jei realybę grįsime norais, tai asmuo, turintis didžiausią norą, ims ir valdžią. Tai neišvengiamai veda į tironiją. Šios dvi ideologijos kartu su visokiais realybės neigimo būdais galiausiai gėdingai žlugo, tačiau savo gyvavimo metu jos pridarė labai daug žalos.
Ši dabar mums primetama naujoji norų ideologija dar tik mokosi viešpatauti: šiuo metu prasidėjo jos reikalavimų vykdymo fazė. Kaip mūsų visuomenė gali išlikti sveika ir kartu vykdyti naujuosius reikalavimus? Ši situacija man primena 1935-ųjų Vokietiją ir jos rasistinius Niurnbergo įstatymus. Visiškai neabejotina, kad ir tuo metu Vokietijoje gyveno daug puikių ir morališkai tvirtų žmonių, tačiau dauguma jų pritarė pseudomokslu paremtiems rasistiniams nacių įsakymams. Realybės neigimas, kuriame šiandien mes esame verčiami dalyvauti, labai primena aną situaciją. Tačiau mes esame geresnėje padėtyje todėl, kad Amerikoje dar tebegyvuoja (nors juos stengiamasi ignoruoti) tie esminiai šios visuomenės principai, kuriuos galime pasitelkti į pagalbą gindamiesi nuo minėtų naujovių. Galų gale mūsų visuomenė sukurta pagal Dievo ir prigimties įstatymus. Mes turime išsaugoti jų prasmę. Galbūt tam prireiks naujos revoliucijos Amerikoje. Ji gali būti taiki, tačiau neapsieis be pasipriešinimo ir atsinaujinimo laikotarpio.
Kaip vaikai, būdami tokie maži, gali suvokti, kad jie yra gėjai ar lesbietės? Ar jie iš tiesų supranta, ką tai reiškia?
Ne, jie nesupranta. Tai yra farsas. Tokie dalykai vaikams primetami. Naudojimasis vaikų nekaltumu, plintantis šiuo būdu, akivaizdžiai rodo, kad homoseksualų judėjimas netoleruos jokių trukdžių, neleidžiančių jiems racionalizuoti savo sutrikusio elgesio. Jei šito reikalo kaina – vaikų nekaltumas, tai tik dar blogiau patiems racionalizuotojams.
Ar mokytojai verčia vaikus tapti gėjais ar lesbietėmis? O gal jiems liepta taip daryti?
Šis reikalas tampa ugdymo proceso dalimi ir keliose JAV valstijose jis jau yra privalomas. Pažiūrėkite, kas pateikiama „Gėjų, lesbiečių ir heteroseksualų tinklalapyje“ (angliškas trumpinys GLSEN) ir pamatysite, kaip jame siūloma medžiaga pritaikoma pradinėse ir vidurinėse mokyklose – ji paplito žaibiškai. Klasėse vaikams prisistato homoseksualai arba vyksta kokios nors su homoseksualumu susijusios temos pristatymas – visa tai yra tarsi kvietimas elgtis nepadoriai, neišvengiamai atvedantis prie klausimo „Kaip gi jūs, vyrukai, tai darote?“ Dažniausiai atsakymas būna toks: „Mums neleidžiama kalbėti apie savo asmeninį lytinį gyvenimą“. Tačiau klausimas jau pakibęs ore ir smalsūs jauni protai neišvengiamai priartės prie sodomijos reiškinio. „Tai štai ką daro tie puikūs vaikinai, kurie kalbėjosi su mumis! Čia negali būti nieko bloga!“ Štai misija ir baigta – nenormalumą paversti norma anksčiau nei vaikai patys sugebės kritiškai mąstyti. Žinoma, dar blogesni dalykai vyksta vidurinėse mokyklose: jose vaikams pateikiami detalūs nurodymai, kaip atlikti iškrypėliškus seksualinius aktus ir kaip „apsisaugoti“ juos atliekant.
Kodėl tų vaikų tėvams neleidžiama kalbėti, kai jie ima skųstis, jog jų septynmečiai vaikai mokomi apie gėjų lytinio gyvenimo kasdienybę? Kodėl jie negali pasisakyti taip, kaip tai daro gėjai ar lesbietės?
Štai vienas pavyzdys, kas vyksta jau dabar. Ir tokių atvejų daugės. 2008 metais Masačiusetso valstijoje Leksingtono miesto valstybinių mokyklų inspektorius dr. Paulas B. Ashas pranešė apie „naują ugdymo planą, į kurį, ruošiantis kitiems mokslo metams, įtraukta įvairovės tema. Kiekvienos pradinės klasės mokiniams mūsų pilotinis planas numato 4 ar 5 trumpus, įvairovei skirtus skyrius. Kai kuriuose iš jų bus kalbama apie šeimą, taip pat ir tokią, kurioje yra tik vienas iš tėvų, apie globėjų šeimą, apie šeimą, kurioje tėvai – gėjai ar lesbietės.“ Vienas iš tėvų – Shawnas Landonas griežtai nesutiko su tokiais planais ir pareikalavo „iš anksto būti įspėtas, jei vyktų koks nors pokalbis, pamoka, ar skaitymas ko nors, kas (nors ir netiesiogiai) susiję su homoseksualumu.“
Štai dalis dr. Ašo atsakymo šiam tėvui: „Turbūt jūs nieko nežinote apie Jungtinių Valstijų Apeliacinio teismo sprendimą Parker prieš Hurley byloje. Šis sprendimas suteikė galimybę Leksingtono mokykloms mokyti įvairovės temų, taip pat ir tokių, kuriose kalbama apie vienalyčius tėvus. Teismas nusprendė, kad mums neprivalu iš anksto informuoti tėvus apie pamokas, kuriose kalbama minėtomis temomis ar atleisti mokinius nuo tokių pamokų lankymo. Apeliacinis teismas atmetė tėvų reikalavimą gauti mokyklos pranešimą iš anksto ir neleisti vaikų į pamokas. Be to, mokyklos komitetas nutarė, kad mokytojai, iš anksto nepranešę tėvams, gali mokyti tų dalykų, kurie jiems atrodo reikalingi.“
Susidaro įspūdis, kad gėjai ir lesbietės turi daugiau teisių nei mes. Kaip tai galėjo nutikti ir kodėl? Visi esame lygūs, bet mūsų teisės nėra taip ginamos?
Todėl, kad dabar turime teises, kurias kuria valstybė, o ne kurias nurodė prigimtis. Remiantis prigimties įstatymais, žmogus neturi teisės atlikti prigimties neatitinkančio akto. Jei prigimtis netenka savo moralinio autoriteto, galima skelbti bet ką esant lygiaverčiu bet kam, nes tuomet viskas priklauso nuo noro. Jei sodomijos aktas prilyginamas santuokiniam aktui (JAV Aukščiausiais teismas taip ir padarė) naujojoje lygybės versijoje jis taps moraline norma. Kitaip sakant, lygybės argumentas lengvai gali būti nukreiptas prieš mus – tiesiog teigiant, kad lygybės principas reikalauja mokyti sodomijos. Kaip tik taip ir sako homoseksualaus judėjimo veikėjai. Norėdami tam pasipriešinti, privalome parodyti, kad teisės kyla iš prigimties, o ne valstybės, ir kad sodomija prieštarauja prigimčiai.
Ar mes dar atsitiesime po tokios mūsų pasaulį ištikusios nelaimės?
Taip. Galų gale realybė laimės. Ji – mūsų sąjungininkė. Iliuzijos visada sukelia nusivylimą. Tik kyla klausimas, kas bus likę, kai tai pagaliau įvyks. Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo mūsų. Turime sukaupti savo dvasią ir nepasiduoti šiam įmantriam melui apie tai, koks yra žmogus bei iš naujo patvirtinti Dievo ir prigimties įstatymų tiesą. Vien tik protu remdamasis, aš ir bandžiau tai padaryti savo knygoje.
Šaltinis: www.propatria.lt
© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
