Dirbtinio apvaisinimo šalininkai oponentų nuomonę dažnai nurašo religiniam fanatizmui. Deja, nutylima, kad įteisinus šią procedūrą atsiveria Pandoros skrynia realių pavojų (neturtingoms) moterims ir, žinoma, vaikams.
.
Šiuolaikinės šeimos. Ką mes pridarėme?
Dženifer Lal (Jennifer Lahl), Bioetikos ir kultūros centro steigėja, dokumentinių filmų „Anoniminio tėvo diena“ (Anonymous Father’s Day) ir „Gimdyklės: antrarūšės moterys?“ (Breeders: A Subclass of Women?) autorė.
Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė
- Šaltinis: The Public Discourse
Reprodukcinės technologijos, tokios kaip in vitro apvaisinimas, ne tik sukelia rimtų medicininių problemų. Jos taip pat ardo šeimų gyvenimą ir skatina žiūrėti į žmones kaip į daiktus.
Klausimas dažniausiai pristatomas per emocingą pasakojimą: nevaisinga pora nepaprastai nori susilaukti savo vaiko; vėžiu serganti moteris bijo, kad chemoterapija pakenks jos vaisingumui; pora nenori, kad jų vaikai paveldėtų šeimos genetinę ligą […]. O dabar graudžių pasakojimų virtinę papildo istorijos apie tos pačios lyties poras arba viengungius, norinčius su savimi biologiškai susijusių vaikų. Net ir menopauzę patyrusios moterys – su modernios technologijos pagalba – šiais laikais gali patirti motinystės džiaugsmus.
1978 m. gimus Luisai Braun (Louise Brown), pirmajam pasaulyje „kūdikiui iš mėgintuvėlio“, nevaisingumo sprendimus, atrodė, pavyko rasti reprodukcinių technologijų pagalba. Taip gyvenimo pradžia persikėlė iš įsčių į laboratoriją.
Taip mes visi atsiradome milijardus dolerių per metus uždirbančios vaisingumo pramonės sukurtame reprodukcinio turizmo pasaulyje. Moterys, pagal amžių galinčios būti močiutėmis, susilaukia savo pirmojo vaiko ir vis dažniau išgirstame apie aštuonetukus ir panašias vaikų „vadas“. Genetinis priešimplantacinis patikrinimas, o tai – pati tikriausia „sunaikinimo misija“ (search and destroy mission), leido iš užmaršties sugrįžti eugenikai. Močiutės išnešioja savo nevaisingų dukterų vaikus, taigi savo pačių anūkus. Medikai jau kuria trijų tėvų embrionus, naudodami DNR medžiagą iš dviejų moterų ir vieno vyro. Viengungiai tėvai, homoseksualūs tėvai, ir „tėvystės partnerystės“ tarp romantiškai nesusijusių porų tampa nauja norma.
Stanfordo teisės profesorius Henkas Grylis (Hank Greely) savo pranešime, pavadintame „Sekso pabaiga“ (The End of Sex), padarė drąsią prognozę, kad po penkiasdešimties metų dauguma kūdikių išsivysčiusiose šalyse bus padaromi laboratorijose, nes niekas nenorės palikti savo vaikų sveikatos gamtos kaprizui.
Iš tikrųjų matome poslinkį nuo pagalbos nevaisingoms poroms susilaukti vaikų link pagalbos suaugusiems sukurti jiems patinkančius vaikus. Vaikas palaipsniui nustoja būti gėris savaime, bet tampa vartojimo produktu – sukuriamu, ne pradedamu – ir išmetamu, jei pasirodė netobulas. Tai yra slinktis nuo medicinos modelio, bandančio gydyti ir atkurti natūralų vaisingumą, link kūdikių konstravimo. Vien Jungtinėse Valstijose greitai bus sukurtas milijoninis užšaldytas taip vadinamas „perteklinis embrionas“.
Vis dėlto gražus šiuolaikinių nevaisingumo sprendimų paviršius ima aižėti ir pasirodo gilesnė jų tikrovė.
Pirmiausia, statistika atskleidžia kiek daug bandymų gydyti nevaisingumą in vitro būdu neduoda rezultato. Naujausi skaičiai, pateikti Ligų prevencijos ir kontrolės centro (Center for Disease Control and Prevention) 2010 m. ataskaitoje rodo, kad JAV iš 100824 motinos in vitro apvaisinimo atvejų tik 19% baigėsi sėkmingu gimdymu. Vadinasi 80,000 bandymų buvo nesėkmingi. Beje, šis santykis išlieka stabilus jau ilgą laiką.
Toks aukštas nesėkmingų apvaisinimų nuošimtis sukūrė pavojingą situaciją jaunoms, sveikoms, bet neturtingoms moterims, kurioms siūlomi dideli pinigai, jei jos sutiktų „paaukoti“ savo kiaušinėlius […]. Pirmasis gimimas iš apvaisinto donorės kiaušinėlio įvyko 1983 m., praėjus vos penkeriems metams po Luisos Braun gimimo. Tai, kas įvyko po to, yra tikras skandalas.
Nėra sukurta centralizuota sistema, skirta stebėti kiaušinėlių donores ir jų sveikatą, nors panaši sistema yra sukurta organų donorams ir recipientams. Nėra atlikta jokių studijų, leidžiančių žinoti, kaip dažnai pačioms kiaušinėlių donorėms išsivysto vaisingumo sutrikimai ar susergama vėžiu, kurį gali sukelti [„donorystės“ metu] naudojami vaistai. Niekas sistemingai nestebi vaikų, sukurtų in vitro būdu sveikatos. Ir, regis, niekas nesijaudina dėl etinių pasekmių, kai moterims už kiaušinėlį siūlomi tūkstančiai dolerių; nors ir žinoma, kaip dideli pinigai gali priversti priimti ne patį geriausią sprendimą.
Vis dėlto kiaušinėlių donorystės žala ir pavojai po truputį kyla į paviršių. Kelerius praėjusius metus daug laiko praleidau rinkdama ir atpasakodama šio proceso sužeistų moterų istorijas. Jaunos, pinigų stokojančios moterys pamato reklamas, kviečiančias „būti angelu“, „padaryti kai ką reikšmingo“ ar „leisti išsipildyti kitų žmonių svajonėms“. Kaip pasakė viena kiaušinėlių donorė: „kas nenorėtų matyti savęs tokioje šviesoje?“ Deja, kelios dienos po kiaušinėlių paėmimo ši moteris patyrė kiaušidės patologiją, pakenkusią jos pačios vaisingumui. Po kelerių metų abiejose jos krūtyse išsivystė vėžys, nors prieš tai ši jauna moteris neturėjo vėžio rizikos faktorių. Ir visa tai už kelis tūkstančius dolerių ir galimybę „padėti kitiems“.
Dirbdama savo darbą akis į akį susidūriau su vaisingumo pramonės neatsakingumu, jos pastangomis užčiaupti bet kokias kalbas apie kiaušinėlių donorystės pavojus ir atsisakymą pripažinti bet kokius mokslinius tyrimus, kurie paneigtų jų teiginius apie donorystės saugumą. Vis dėlto, kiaušinėlių donorystė yra pavojinga ir kai kuriais retais atvejais gali sukelti net mirtinų komplikacijų.
Keletas mokslinių tyrimų neseniai paskelbė apie kiaušinėlių donorystės sėkmę. Tačiau, skaitant ne vien tyrimo pavadinimą, greitai tampa aišku, kad jame kalbama apie nėštumo baigtis, o ne apie poveikį donorių sveikatai. Pastarasis Amerikos medikų asociacijos žurnalo (Journal of the American Medical Association) numeris skiria dėmesio naujam tyrimui apie kiaušinėlių donorystę, bet visa tiesa atsiskleidžia jau jo vedamajame, kur sakoma: „tyrimo rezultatai turi vieną svarbų apribojimą – jie nepateikia informacijos apie pasekmes donorių sveikatai.“
Surogatinė motinystė taip pat tampa vis dažnesniu ir vis labiau priimtinu būdu padėti žmonėms susilaukti vaikų. 2007 m. Taim (Time) žurnalas išvardino dešimt darbų, kuriuos geriausia perleisti kitiems (The 10 Best Chores to Outsource). Kaip ir galima tikėtis, sąraše yra žolės pjovimas bei namų tvarkymas, tačiau pirmoje sąrašo vietoje puikuojasi – nėštumas. Surogatinį nėštumą skatina didelė in vitro apvaisinimo nesėkmės rizika, o taip pat gausėjantis homoseksualių tėvų, norinčių turėti savo vaikų, skaičius. Pastaruoju atveju yra reikalingi tiek donorės kiaušinėliai, tiek ir surogatinės įsčios. Surogatinė motinystė [visada] sukuria žalingą aplinką. Vietoj to, kad nėščia moteris būtų skatinama prisirišti prie savo nešiojamo kūdikio, iš jos reikalaujama kaip tik neišvystyti tokio prisirišimo.
Kaip ir kiaušinėlių donorystė, surogatinė motinystė yra žalinga tiek motinai, tiek vaikui. Moteriai rimtus sveikatos pavojus sukelia stiprūs sintetiniai preparatai, kuriuos tenka naudoti tam, kad organizmas būtų paruoštas embriono priėmimui. Dauguma surogatinės motinystės kontraktų reikalauja iš juos pasirašančių moterų jau turėti savo vaikų – taip yra įrodoma, kad jos gali sėkmingai išnešioti. Tačiau niekas nepaklausė, kaip šie vaikai suvokia tai, kad jų mamos kažkam atiduoda jų broliuką ar sesutę. Surogatinė motinystė šiems vaikams siunčia aiškų ir pavojingą signalą: mamytė kai kuriuos vaikučius pasilieka, o kitus atiduoda geriems žmonėms, kurie patys negali turėti vaikų. Ir dažnai mamytei už tai yra sumokama.
Moterų apsisprendimą imtis surogatinės motinystės dažnai nulemia finansinės paskatos. Neturtingai moteriai, turinčiai mažų vaikų, pakankama paskata gali pasirodyti jau vien pažadas apmokėti pragyvenimo išlaidas. Tik neapsirikite: turtingos moterys niekada nestovės eilėje, kad išnešiotų vaikus kitiems žmonėms. Turtingos poros ar pavieniai individai bus tie, kurie pirks tokias paslaugas. Surogatinė motinystė paima kažką tokio natūralaus, kaip nėščią moterį su jos gimsiančiu vaiku, ir paverčia tai į verslo kontraktą, atidarydama duris patiems įvairiausiems piktnaudžiavimams.
Ką galime pasakyti apie vaikus? Ar su jais tikrai viskas tvarkoje, kaip mums teigia Holivudas? Verdiktas kol kas nepaskelbtas; gyvename tebesitęsiančiame socialiniame eksperimente. Bet ir vėl gražus fasadas ima skilinėti. Pasirodo vis daugiau studijų apie didesnę vėžio, genetinių ir širdies ligų riziką tarp vaikų, pradėtų su technologijų pagalba. Dar daugiau istorijų (ir tyrimų) pasirodo apie tai, kad vaikui geriausia augti su mama ir tėčiu. Šeima ir giminystės ryšiai yra tikri dalykai – jų svarbą rodo net biologija ir genetika.
Aš dažnai sakau kiaušinėlių donorėms: „jūs nepadėjote moteriai tiesiog turėti vaiką; jūs padėjote moteriai turėti jūsų vaiką.“ Net seras Eltonas Džonas (Elton John), kartu su partneriu Deividu Furnišu (David Furnish), vaiką gavęs panaudodamas vienos moters kiaušinėlius ir kitos moters įsčias, pareiškė nerimaująs dėl to, kad jo vaikas užaugs be motinos.
Nors reprodukcinės technologijos iš pradžių atrodė galinčios padėti žmonėms, kenčiantiems nuo nevaisingumo, žiūrint iš mano perspektyvos, mes su jomis tikrai prisidirbome. Labiausiai čia pralaimi neturtingos ir pažeidžiamos moterys, kurios yra išnaudojamos, kaip sakoma Indijoje, „pardavinėdamos savo motinystę“. Žinoma, pralaimi ir jų vaikai. […]
© 2015 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
