Taip jau yra, kad Erodo istorijos negali išmesti iš Kalėdų pasakojimo. O šių Kalėdų išvakarėse jos šešėlis pridengė Lietuvą. Tačiau vyriausybei dar ne vėlu persigalvoti. Tam reikalingas aktyvus rinkėjų balsas.
Vyriausybė sutarė iš negimusio vaiko atimti teises
Vygantas Malinauskas, LVI valdybos narys
Atrodo gyvename žmogaus teisių klestėjimo laikais. Apie žmogaus teises mėgsta kalbėti ir teisininkai, ir žiniasklaidos atstovai, ir paprasti piliečiai. O politikai kiekviena proga stengiasi jų dar pagausinti. Taip vis atsiranda naujų žmogaus teisių, o esančių ribos dar labiau išplečiamos. Jau tapo įprasta, kad jei įstatymuose įtvirtinamos žmogaus teisių garantijos, jos nėra siaurinamos, o tuo labiau naikinamos. Tačiau pasirodo Lietuvoje įmanomas ir priešingas procesas. Praėjusi pirmadienį (gruodžio 15 d.) Vyriausybės pasitarime buvo pritarta naujam Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektui, kuriame nebelieka nuo 1996 metų galiojusios bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos, kad „kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai, o gimusiam vaikui – taip pat doroviškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime“. Kad toks negimusio vaiko teisų dingimas iš naujo projekto nėra atsitiktinumas ar projekto rengėjų neapsižiūrėjimas rodo tai, kad projekte atsirado ir daugiau subtilių pakeitimų bei papildymų. Vienintelė šių pakeitimų priežastis – valdžios pastangos panaikinti negimusio vaiko teisinę apsaugą.
Kodėl nuo 1996 metų galiojusios Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos kalbančios apie negimusio vaiko teises, interesus bei jų apsaugos garantijas staiga Vyriausybei pasidarė tokios nepatogios? Viena iš tikėtinų priežasčių – pastaruosius porą metų visuomenėje pagyvėjusi diskusija apie negimusio vaiko teisinę apsaugą, kurią sukėlė keli Seime užregistruoti įstatymų projektai. Kai kuriems valdančiosios daugumos atstovams tai pasirodė labai neparanku. Taip atsirado politinis užsakymas surasti „teisinių“ argumentų turinčiu įrodyti, kad tokie projektai prieštarauja teisei. Pasitelkus lojalius valstybės teisininkus buvo sugalvota „teisinių argumentų“, kurie turėjo įrodyti, kad negimusio vaiko teisių Lietuvoje saugoti negalima, nes neva tai prieštarauja tarptautinei teisei, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams, Civiliniam kodeksui, Konstitucijai. Vykdant šį „valstybinį užsakymą“ ypač pasistengė Seimo teisės departamentas, Europos teisės departamentas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Sveikatos apsaugos ministerijos teisininkai. Užsakymo vykdymo metodas gana paprastas – reikia selektyviai ir apdairiai cituoti teisės šaltinius paminint tai, kas naudinga, ir nutylint bei ignoruojant tai, kas neparanku. Štai pavyzdžiui, Seimo teisės departamentas savo išvadoje vertindamas praėjusiais metais registruoto Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą „pagal jo santykį su Konstitucija ir galiojančiais įstatymais“ išsamiai cituoja Konstitucinio Teismo doktriną apie teisę į privatumą. Tačiau išvadoje nė vienu sakiniu neužsimenama apie galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas, suteikiančias sveiko vystymosi garantijas negimusiam vaikui. Tarsi tai būtų visai nereikšminga teisinė norma.
Nuo Seimo teisės departamento neatsiliko ir Europos teisės departamentas. Puikiai žinodamas, kad negimusio vaiko laikymas teisės subjektu neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatoms, savo išvadoje dėl to paties „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ departamentas cituoja tendencingai parinktas „teisingas“ ištraukas iš Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų. Maža to, matyt, pritrūkęs „teisingų“ citatų, „kūrybiškai“ papildo Europos Žmogaus Teisių Teismą. Pavyzdžiui, Europos teisės departamento išvadoje sakoma, kad Žmogaus Teisių Teismas „byloje Vo prieš Prancūziją yra konstatavęs, kad negimęs vaikas negali būti laikomas „asmeniu“, kuris tiesiogiai yra saugomas Konvencijos 2 straipsnio“. Tai Lietuvos įstatymų leidėjus ir plačiąją visuomenę turėjo įtikinti, kad vaikas prenatalinėje fazėje negali būti saugomas. Tačiau tiesa yra visai kita. Priešingai nei teigiama išvadoje, Europos Žmogaus Teisių Teismas to visai nekonstatavo. Išvadoje cituojama ne Teismo pozicija, bet bylos aprašomojoje dalyje paminėta trečiosios suinteresuotos šalies (Reprodukcinių teisių centro) nuomonė. Vargu ar toks „kūrybiškas“ rėmimasis teisės šaltiniais padeda įstatymų leidėjų galimybėms priimti objektyvius ir sąžiningus sprendimus. Paminėti atvejai anaiptol ne vieninteliai manipuliavimo teisės šaltiniais pavyzdžiai. Tai turėtų kelti rimtą nerimą tiek Seimo vadovybei, teik visai visuomenei. Nebūtų keista, jei panašiai elgtųsi kokios nors byloje dalyvaujančios šalies pasamdyti advokatai. Tačiau tiek Seimo teisės departamentas, tiek Europos teisės departamentas yra viešos institucijos išlaikomos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jų pareiga pateikti objektyvią ekspertinę informaciją, o ne kažką kas labiau primena kaimyninės didelės valstybės politechnologų kūrybą.
Be minėtų selektyvaus teisės šaltinių citavimo technologijų, vaiko teisių neigėjų mėgstamas metodas – „teisės aiškinimo“ teorijų kūrimas. Sukuriamos teorijos, kurios neva įrodo, kad Lietuvoje negimęs vaikas negali turėti teisinės apsaugos bei negali būti teisės subjektu. Pavyzdžiui, pagal vieną tokią gana aktyviai eksploatuojamą teoriją negimęs vaikas negali būti teisės subjektas, nes Civilinis kodeksas nustato, jog žmogus civilinį teisnumą įgyja tik nuo gimimo. Šios teorijos sumanytojai apdairiai nutyli nepatogų faktą, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei tarptautiniai žmogaus teisių aktai žmogaus teisių apsaugos nesieja su civiliniu teisnumu. Tačiau visi manipuliavimo teisės šaltiniai metodai ir rūpestingai sukonstruotos teorijos negalėjo ilgai atsilaikyti prieš paprastą tiesą, kad galiojantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas suteikia aiškias ir įsakmias garantijas negimusiam vaikui. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme iš tiesų nėra nieko, kas leistų pagrįstai teigti, jog šio įstatymo nuostatos netaikomos negimusiam vaikui.
Yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Taip atsitiko ir su nevykusia kampanija, bandžiusia paneigti negimusio vaiko teises. Nepavykus teisiniais argumentais įrodyti, kad negimusio vaiko teisės Lietuvoje negali būti saugomos, negimusio vaiko teisių neigėjams neliko jokios kitos išeitis kaip „pataisyti“ pačią teisę. Šio darbo ėmėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Įstatymo „taisymas“ vyko ne tik išbraukiant „nepatogias“ nuostatas, kalbančias apie negimusio vaiko teises. Buvo pasistengta „patobulinti“ likusias įstatymo nuostatas taip, kad jos atitiktų anksčiau paslaugių teisininkų sukurtas „teorijas“ apie negimusio vaiko neišvengiamą beteisiškumą. Pavyzdžiui, įstatymo pakeitimo projekte straipsnyje, nurodančiame įstatymo paskirtį, atsirado nedidelis, bet reikšmingas intarpas: „Suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kurią užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visuma.“ Kam reikalinga tokia įmantri konstrukcija, kalbant apie vaiko teisių apsaugą? Šiaip jau nereikalinga ir perteklinė. Nebent norima kam nors paslaugiai sukurti įstatyminę atramą įrodinėti, kad negimusiam vaikui netaikomos įstatymo nuostatos, nes jis nėra „savarankiškas teisės subjektas“.
Visa ši situacija verčia kelti klausimus ne tik apie tai, kodėl Vyriausybė skuba panaikinti galiojančiuose įstatymuose įtvirtintas negimusio vaiko teisių garantijas. Susiklosčiusi situacija taip pat verčia atidžiau pažvelgti į tai, kaip atsakingos institucijos vykdo įstatymus skirtus apsaugoti vaikų teises. Kyla pagrįsti klausimai: kodėl Lietuvos valdžia ir valstybės institucijos iki šiol ignoravo kai kurias nacionalinėje teisėje įtvirtintas pamatines vaiko teises? Ką valdžią padarė ir daro, kad galiojančio Vaiko teisių apsaugo pagrindų įstatymo nuostatos, skirtos apsaugoti negimusio vaiko teises, būtų vykdomos? Valdžiai bei jos institucijoms neturėtų būti leista išsisukti nuo sąžiningo atsakymo į šiuos nepatogius klausimus. Klausimai turėtų būti adresuojami net tik Vyriausybei, teisės departamentams bet ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, kuris atsakingas už įstatymo vykdymo priežiūrą. Beje, sunku nepastebėti susiklosčiusios situacijos ironijos, kai negimusio vaiko teisių panaikinimą naujame įstatymo projekte ypač aktyviai remia Sveikatos apsaugos ministerija, kuriai vadovauja buvusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Taip jau yra, kad Erodo istorijos negali išmesti iš Kalėdų pasakojimo. Erodo dvasia niekur nedingo ir iš mūsų gyvenimo. O šių Kalėdų išvakarėse jos šešėlis pridengė Lietuvą. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos visuomenė tam turi abejingai pasiduoti. O ir Vyriausybei dar ne vėlu (iki kitos savaitės) persigalvoti. Aktyvi piliečių reakcija tam tikrai padėtų. Na, o jei Vyriausybei adventas vis dėlto pasirodys tinkamas metas atimti iš negimusio vaiko teisinę apsaugą, tuomet belieka apeliuoti į Seimo narių gerą valią ir jų rimtą bei atsakingą požiūrį į vaiko teises.
© 2015 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
