Seime kyla audros dėl šeimos sampratos įteisinimo LR Konstitucijoje, o nesusituokę asmenys baiminasi diskriminacijos. Ar iš tiesų nauja pataisa turėtų tokias pasekmes? Kalbamės su žymiais teisininkais, buvusiais Lietuvos Konstitucinio teismo teisėjais,Stasiu ŠEDBARU, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariu, ir Rima RUŠKYTE, Lietuvos edukologijos universitete dėstančia vaikų teisių kursą.
Ar skirtingo teisinio statuso suteikimą susituokusiems ir nesusituokusiems asmenims galima laikyti diskriminacija?
S.Š.: Diskriminacija yra tada, kai daliai tos pačios socialinės grupės asmenų suteikiamos privilegijos ar ribojamos tam tikros teisės ir laisvės. Jeigu susituokusiems asmenims numatomos tam tikros lengvatos, pavyzdžiui, įsigyjant būstą, tokia lengvata būtų taikoma visiems susituokusiems asmenims. Juk niekas neprotestuoja, kad ir dabar taikomos tam tikros lengvatos jaunoms šeimoms, jauniesiems ūkininkas. Tai yra taikoma visai atitinkamai socialinei grupei, o ne jos daliai.
R.R.: Jei tokios nuostatos būtų nustatytos ne Konstitucijoje, o įstatyme, reikėtų vertinti, ar asmenų padėtis yra vienoda, ar skiriasi, nes Konstitucijos 29 str. įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tai nepaneigia to, kad:
– įstatyme tam tikroms asmenų kategorijoms, kurių padėtis skiriasi, gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas;
– diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų;
– konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Ar Seime svarstomas Konstitucijos 38 str. pakeitimas siejantis šeimą su santuoką ir giminystės ryšiu pažeistų vaikų teises? Ar diskriminuotų nesusituokusių asmenų vaikus?
S.Š.: Vaiko teisė į tinkamas gyvenimo ir raidos sąlygas turi būti užtikrinama nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena susituokusių tėvų šeimoje ar tik gyvenančių kartu, ar jis auga kartu tik su mama ar tėčiu ir panašiai. Vaikas negali pasirinkti, todėl visa vaiko teisių apsaugos ir socialinės pagalbos sistema turi būti nukreipta į tinkamą vaiko ugdymą ir vystymąsi. Akivaizdu, kad kai namuose vaiką augina ir juo rūpinasi susituokę tėvai, jam sudaromos palankesnės sąlygos vystytis. Todėl atitinkamai ir turime remti šeimas. Tačiau jeigu vaikas auga kartu su nesusituokusiais asmenimis, kai neretai vienas iš suaugusiųjų gali ir nebūti vaiko tėvas ar motina, kai auga tik su mama ar tėčiu, jam ir jo artimiesiems gali reikėti didesnės ir dažnai specifinės pagalbos. Todėl mes negalime suniveliuoti visų suaugusiųjų gyvenimo kartu formų, o matyti jų skirtumus, kartais ir tam tikras grėsmes normaliai vaiko raidai ir todėl vienas jų skatinti, o esant kitoms – taikyti atitinkamas priemones vaiko teisėms ir normaliai raidai užtikrinti.
R.R.: Palyginus Jūsų nurodytą Konstitucijos 38 str. keitimo projektą su šiuo metu galiojančia Konstitucija, matyti, kad tiek šiuo metu galiojanti Konstitucija, tiek Jūsų įvardintas Konstitucijos 38 straipsnio keitimas turi tokį patį teisinį reguliavimą, susijusį su vaiko teisių apsauga, kuri apima: pirma, valstybės pareigą saugoti ir globoti vaikystę, antra, tėvų pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, juos iki pilnametystės išlaikyti (Konstitucijos 38 str. 2 d.,6 d.), tėvų ir globėjų teisę nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus( Konstitucijos 26 str. 5 dalis); trečia, įstatymo leidėjo pareigą priimti nepilnamečius vaikus ginantį įstatymą. (Konstitucijos 39 str. 3 d.). Taigi apsauga lieka tokia, kokia ir šiuo metu nustatyta.
Atsižvelgiant į tai, kad nėra keičiama Konstitucijos 39 str. 2 dalis, kuri reikalauja dirbančioms motinoms įstatymu numatyti mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, teisių apimtis priėmus Jūsų nurodytąjį projektą negali mažėti ir nurodytų mamų atžvilgiu.
Ar Konstitucijoje turėtų būti numatyta, kad giminystės ir kraujo ryšiais nesusieti bei santuokos nesudarę asmenys gali (turėtų) būti laikomi tokia pat šeima, kaip ir šeima, kuri atsiranda iš santuokos?
S.Š.: Tokia žmonių grupė tikrai kasdieniniame gyvenime gali ir turi būti vadinama šeima. Aš labai didžiuojuosi savo tėvais ir jų užauginta šešių vaikų šeima, kuri, kas gali, kiekvienais metais Mindauginių proga susirenka, bendrauja, matome, kaip auga mano tėvų vaikaičiai ir provaikaičiai. Visi esame didelė šeima. Tačiau konstitucine prasme šeima, kuri yra valstybės ir visuomenės pamatas, visų pirma reiškia reprodukcinę funkciją. Tai Tautos išlikimo garantija. Ir ne bet kokios, o išsilavinusios, krikščioniškos, vakarietiškos, gebančios užtikrinti valstybės ateitį Tautos, o tai geriausiai gali užtikrinti vaiko vystymasis kartu su tėveliu, mamyte, broliais ir seserimis. Tai yra konstitucinė vertybė ir šia prasme šeima yra tai, ką mes siūlome įtvirtinti patikslintame Konstitucijos 38 straipsnyje.
Ar Konstitucijoje įrašius, kad šeima laikoma santuoką sudarę asmenys, taip pat, kad šeima kyla iš motinystės ir tėvystės, asmenys, gyvenantys kaip partneriai (sugyventiniai) negalėtų įstatymu įgyti teisės, įtvirtintos Konstitucijos 31 str. – nebūti verčiamam duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, ir taip pat valstybė negalėtų jų aprūpinti, jei jų vaikai būtų žuvę ar mirę gindami valstybę. (Konstitucijos 146 str.).
R.R.: Ne, taip negalima teigti. Konstitucija nustato pagrindines teises ir laisves, minimalius reikalavimus asmens teisių ir laisvių srityje, kurių negalima nepaisyti. Tačiau tai savaime nereiškia, jog jeigu kokiai nors asmenų grupei Konstitucijoje nėra tiesiogiai įvardinta suteiktina teisė, tai visais atvejais yra draudžiama įstatymais jiems nustatyti tokią teisę, kuri nėra tiesiogiai įvardinta Konstitucijoje, ar suteikti platesnę apsaugą nei numato konkreti Konstitucijos norma.
Tokį teiginį galima patvirtinti ir konstitucine doktrina vaikų teisių srityje. Antai, Konstitucijos 38 str. yra numatyta tėvams pareiga išlaikyti vaikus iki pilnametystės, o Civilinio kodekso 3.194 straipsnis nustatė reikalavimą tėvams, kai vaikai mokosi, išlaikyti juos iki 24 m. amžiaus. Nors teisė vaikams gauti išlaikymą iš tėvų iki 24 m. ir pareiga tėvams išlaikyti vaikus iki 24 m. nebuvo ir nėra tiesiogiai įvardinta Konstitucijoje, tačiau Konstitucinis Teismas savo 2007 m. birželio 7 d. nutarime rado argumentų (manau, pakankamai pagrįstų – įterpta R.R.) teigti, kad apskritai Konstitucija nedraudžia įstatymu nustatyti pareigą vaikus išlaikyti ir po nepilnametystės – „tam tikrais atvejais tokia tėvų pareiga gali būti konstituciškai pagrįsta“. Po Konstitucinio Teismo nutarimo buvo pakoreguotas Civilinis kodeksas, kuriame šiuo metu nustatytos sąlygos, kai tėvai privalo vaikus išlaikyti ir jiems sulaukus 18 metų.
Ar galite nurodyti daugiau pavyzdžių, kai įstatymu yra suteikiama platesnė apsauga, nei numato Konstitucija?
R.R.: Taip, galima paminėti, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą žuvus kariui kompensacijos išmokėjimas siejamas ne vien tik su šeima, kaip nustatyta Konstitucijos 146 str., bet ir su kiekvienu buvusiu kario išlaikytiniu, kuris nebūtinai pagal įstatymą turi būti kario šeimos narys. Tokios nuostatos buvimas niekam iki šiol nekėlė abejonių Konstitucijos požiūriu.
Žinoma, tokias teises nustatant reikia įvertinti ar nebus pažeista Konstitucijos dermė, jos principai, ar neįgyjamos privilegijos.
Ar santuokai kaip šeimos sukūrimo pagrindui yra reikalinga alternatyva (partnerystės ar panašus institutas) tarp giminystės ryšiais nesusijusių asmenų?
S.Š.: Mano nuomone – taip. Šeima yra konstitucinė vertybė, bet žmonės gali pasirinkti ir kitas bendro gyvenimo formas, nebūtinai šeimą. Teisinis tokio sugyvenimo reglamentavimas man kaip teisininkui turi svarbią reikšmę, kadangi sutvarkomas sugyventinių bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo režimas, tokioje bendrystėje gimę vaikai turėtų daugiau teisinės apsaugos. Galų gale atsirastų teisinis pagrindas į tarpusavio išlaikymą, esant tam tikroms aplinkybėms ir sąlygoms.
R.R.: Priėmus Konstitucijos pakeitimą, spręsti kokiu laipsniu kitų asmenų darinių teises prilyginti iš santuokos, kraujo, ir giminystės kylančios šeimos teisėms, yra įstatymo leidėjo valia. Šios teisės negali būti vienodos, nes grupės bus skirtingoje padėtyje – asmenys įsipareigoję santuokai, visuomet paveldi pagal įstatymą, asmenys neįsipareigoję santuokai, tokios teisės automatiškai neįgyja, jiems būtina pasirūpinti testamentu. Tačiau šie asmenys turi kitas teises, nustatytas viešosios teisės aktais, kurių neturi asmenys, gyvenantys iš santuokos, kraujo, ir giminystės kylančioje šeimoje.
Ar Europos Teisingumo Teismo (ETT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimai, galimai traktuojantys šeimą plačiau, nei numatyta Konstitucijos pakeitimo projekte, reiškia absoliutų reikalavimą Lietuvai tokius sprendimus vykdyti, nors tai ir prieštarautų Lietuvos Konstitucijai?
R.R.: Gerai, kai Europos teismų (EŽTT, ETT) sprendimai dera su Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Konstitucinio Teismo aktais. Tačiau kartais, kaip, beje, ir kitose valstybėse, atsitinka taip, kad sprendimai skiriasi. Kai kyla toks konfliktas, Lietuva turi tvirtą skydą – Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, pagal kurią negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Būtent šia nuostata vadovaudamasis Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktą („Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“), yra ne kartą konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisės normos turi pirmenybę prieš Lietuvos įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ne prieš pačią Konstituciją. Minėtas konstitucinis skydas gali būti naudingas ieškant dialogo su Europos teismais, kurie negali ignoruoti valstybių tradicijų, konstitucinio savitumo. Konstituciniai teismai atsižvelgia į Europos teismų jurisprudenciją, bet negali į ją atsižvelgti, o juo labiau ja vadovautis, kai yra akivaizdus prieštaravimas konstitucijai. Kita vertus, to neignoruoja ir Europos teismai – galima rasti ne vieną ETT bylą, kurioje aiškiai atsispindi pagarbus požiūris į nacionalinį tapatumą, šalies konstitucines sistemas.
Bernardinai.lt informacija
© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
