Kevinas Yuillis yra Sanderlando universiteto ( Jungtinė Karalystė) akademikas ir JAV intelektualinės minties istorijos ekspertas. Jis teigia esąs ateistas ir liberalas. Taip pat jis yra už abortą, tačiau tvirtai pasisako prieš eutanazijos ir savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimą. 2013 m. Yuillis išleido knygą Savižudybė su gydytojo pagalba: liberalo ir humanisto argumentai prieš jos legalizavimą. Šia tema jis rašo straipsnius ir kalba konferencijose.
Savo straipsnyje, paskelbtame The Economist žurnale K. Yuillis rašo: „Daug lengviau nutildyti religinius fanatikus nei apsvarstyti tai, ką jie sako. […] Kiekvienas, kuris įdėmiai ir kritiškai įvertins šį reiškinį, pamatys daug daugiau nei emocingas istorijas ir supaprastintus teiginius, kuriuos pateikia siūlantieji įteisinti eutanaziją ir savižudybę su gydytojo pagalba.“
Yuillis teigia, kad reikia vengti legalizuoti savižudybę. Jo nuomone, tai sukuria savotišką rinką, įtraukiančią medikus ir teisininkus, kurie pelnosi iš „savižudybės verslo“. Savižudybė su gydytojo pagalba nedidina asmens autonomijos (iš tikrųjų, savižudybei nereikia ypatingos autonomijos, nes norint nusižudyti užtenka iššokti iš didelio aukščio), o tik ją apriboja. Valstybė, reguliuodama kaip ir kada reikia leisti „nusižudyti“, įsikiša į iki šiol itin privačia laikytą sritį ir sukuria visą valstybės tarnautojų, medikų ir teisininkų struktūrą. Valstybė, patekusi į šią sritį, nesiliauja vis labiau į ją kištis.
Minėtama straipsnyje Yuillis pastebi: „Nyderlanduose eutanazija (atliekama mediko) nuo tada, kai 2002 m. buvo įteisinta, smarkiai išaugo. Praėjusiais metais Regionale Toetsingscommissies Euthansie registras užfiksavo 6306 eutanazijos atvejus (2010 m. tokių buvo 2910). Kalbant apie su gydytojo pagalba atliekamą savižudybę, kurią sau atlieka patys pacientai, šis augimas yra žymiai mažesnis: 250 atvejai užregistruoti 2017 m., 242 – 2014 m., o 182 – 2010 m. Henkas Blankenas, kenčiantis nuo Parkinsono ligos, neseniai viename The Guardian publikuotame straipsnyje skundėsi: „Kai reikalai suprastėja, nebe pacientas sprendžia dėl eutanazijos. Tada sprendžia gydytojas ir niekas daugiau.“
Yuillis tęsia: „Dažnai šalys, kur įteisinama eutanazija ir savižudybė su gydytojo pagalba, greitai išplečia jų taikymo kriterijus palyginus su tais, kurie taikomi terminalinės ligos stadijos metu. Kanadoje, kur „gydytojo pagalba mirštant“ buvo įteisinta 2016 m., moralinio kompaso rodyklė labai greitai pasisuko. Bent vienu atveju iš 1300, kurie užregistruoti pirmaisiais metais, tapo 77 m. moteris, kentėjusi nuo neterminalinės osteoporozės. Keletas teisėjų atmetė jos prašymą leisti nusižudyti, bet galiausiai vienas teisėjas jį patenkino, motyvuodamas tuo, kad jai buvo „beveik 80 metų“ ir jos „gyvenimas buvo nekokybiškas“. Be to, Ontarijuje pašalinta gydytojo, dalyvaujančio pacientų žudyme, sąžinės laisvės nuostata, nepriklausomai nuo gydytojo religijos.“ Yuillis prideda: „Savižudybės su gydytojo pagalba režimai naudoja klaidingus kriterijus, kurie suskirsto atvejus į tuos, kurie yra laikomi tragiškais ir tuos, kai savižudybės galima trokšti. […] Įprastai mes pripažįstame kiekvieno žmogaus gyvybės vertę ir nematuojame jos pagal tai, kiek tam žmogui dar lieka gyventi ar kokios yra jo fizinės galimybės. Savižudybės su gydytojo pagalba institutas prieštarauja šiai moralinei taisyklei.”
„Manau, kad institucionalizuota savižudybė su gydytojo pagalba kenkia esminiams žmogiškiems ryšiams. Ji medikams ir teismams suteikia dideles galias ir atima jas iš asmenų“, – paaiškino K. Yuillis vienoje konferencijoje Oklande, Naujojoje Zelandijoje. Yuillis teigia, kad net ir eutanazijos šalininkai žino, jog negali pernelyg didelės reikšmės skirti asmens autonomijai, nes jie „nori iš savižudybės padaryti profesinę veiklą ir tai jau nebeskamba kaip savižudybė, o kaip nužudymas.“
Legali savižudybė su gydytojo pagalba taip pat susilpnina teisę gauti gydymą arba atsisakyti jo. Pasak Yuillio, „daroma prielaida, kad miręs jausiesi geriau, o jei tada jausiesi geriau, tai nelabai svarbu, kaip tai pasiekti“. Valstybė ir rinka, o ne individas atras tinkamiausius būdus užtikrinti, kaip tu mirsi. Yuillis prideda: „Nesu religingas, tačiau iš tikrųjų tai nenorėčiau išspirti kunigų ir pakeisti juos teisininkais. Atsisakytume kunigų ir paliktume šaltakraujus žmones, kuriuos domina kitų numirimo procesas.“
Be to, nors savižudybės su gydytojo pagalba gynėjai kartoja, kad niekas negali teisti šių atvejų (ir daugybei ateistų tai skamba gerai), „realybė ta, kad mums reikia vertinti šiuos veiksmus. Nes tu ir aš esame žmonės ir tarp mūsų egzistuoja tam tikras ryšys“. Savo kalboje Naujojoje Zelandijoje Yuillis pabrėžė, kad reikia aiškinti žmonėms, jog tam tikri dalykai yra klaidingi.
Savo straipsnyje Yuillis pabrėžė: „Nesame tik kūnai. Savižudybė apibrėžia mūsų gyvenimus pernelyg fizine prasme. Bet egzistuoja kita mūsų dimensija, susidedanti iš mūsų patirčių, santykių ir ryšio su pasauliu.“ Savižudybė (su gydytojo pagalba ar be jos) daro didelę įtaką savižudžių giminaičiams, draugams ir pažįstamiems. Pažinoti ką nors, kas nusprendžia nusižudyti, yra patirtis, kuri „palieka žymę visam gyvenimui. Galime jam atleisti, tačiau turime teisę drąsiai sakyti: tai buvo blogas sprendimas. Ir tai yra moralinis sprendimas. Jis labai skiriasi nuo tų atvejų, kai žmonės elgiasi herojiškai (pavyzdžiui, gaisrininkai, gelbėtojai) ir aukoja savo gyvybę dėl kitų.“
parengta pagal: religionenlibertad.com
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
