Ryan‘as T. Anderson‘as
Naujame, reikšmingame pranešime, neseniai išspausdintame „The New Atlantis“ žurnale, metamas iššūkis dažnai žiniasklaidoje girdimiems pasisakymams apie lytinę orientaciją ir lyties tapatybę. 143 puslapių pranešime, parašytame dviejų įtakingiausių JAV psichinės sveikatos bei lytiškumo mokslininkų, aptariama daugiau nei 200 kolegų tyrimų recenzijos biologijos, psichologijos ir socialinių mokslų sferose, kruopščiai renkant informaciją apie tai, ką moksliniai tyrimai parodo ir ko neparodo apie lytiškumą ir lytį.
Svarbiausia išvada, kaip aiškina žurnalo redaktorius, yra ta, kad „kai kurie iš dažniausiai girdimų pasisakymų apie lytiškumą ir lytį nėra paremti moksliniais įrodymais.“ Štai keturios svarbiausios pranešimo išvados:
- Įsitikinimas, kad lytinė orientacija yra įgimta, biologiškai nekintama žmogaus savybė – kad žmonės „tokiais gimsta“ – nėra paremta moksliniais įrodymais.
- Taip pat, įsitikinimas, kad lyties tapatybė yra įgimta ir nekintama žmogaus savybė, nepriklausoma nuo žmogaus biologinės lyties – kad žmogus gali būti „moters kūne įkalintas vyras“ arba „vyro kūne įkalinta moteris“ – nesiremia moksliniu pagrindu.
- Tik mažuma vaikų, išreiškiančių abejones dėl savo lyties ar jai nebūdingą elgesį, nenustos to darę paauglystėje ir suaugę. Nėra pagrindo dvejonių turinčius vaikus skatinti tapti translyčiais, o juo labiau imtis hormoninio gydymo ar operacijų.
- Neheteroseksualūs ir translyčiai asmenys dažniau patiria psichikos sutrikimus (nerimą, depresiją, polinkį į savižudybę), kaip ir elgesio ar socialines problemas (piktnaudžiavimą svaigalais, lytinį smurtą prieš partnerį) nei heteroseksualai. Skirtumus lemia ne vien diskriminacija.
Pranešimą, pavadinimu „Lytiškumas ir lytis: biologijos, psichologijos ir socialinių mokslų atradimai,“ kartu rašė Dr. Lawrence‘as Mayer‘is ir Dr. Paul‘as McHugh‘as. Mayer‘is yra reziduojantis mokslininkas Johns‘o Hopkins‘o universiteto Psichiatrijos departamente ir statistikos bei biostatistikos profesorius Arizonos universitete. McHugh‘as, kurį „The New Atlantis“ redaktorius apibūdina kaip „ko gero svarbiausią paskutiniųjų penkių dešimtmečių Amerikos psichiatrą,“ yra Johns‘o Hopkins‘o universiteto Medicinos mokyklos psichiatrijos ir elgsenos mokslų profesorius ir 25 metus dirbo vyriausiuoju Johns‘o Hopkins‘o ligoninės psichiatru. Būtent jo, kaip vyriausiojo psichiatro, kadencijos metais, Hopkins‘o ligoninėje pradėtas tyrimas atskleidė, kad lyties keitimo operacijos neduoda ilgai daktarų ir pacientų lauktos naudos, todėl ligoninėje nustota jas daryti..
Reikšmė politikai
Pranešime dėmesys telkiamas išskirtinai tam, ką rodo ir ko neparodo moksliniai tyrimai, tačiau toks mokslas kartu gali turėti reikšmės viešajai politikai. Prisiminkime, pavyzdžiui, neseniai JAV vykusias diskusijas dėl translytiškumo politikos mokyklose. Viena iš nuosekliausiai vystomų pranešimo temų – kad teiginys, jog „lyties tapatybė“ yra nekintama savybė, nepriklausoma nuo biologinės lyties, bet greičiau sąlygojama biologinių, aplinkos ir patirties faktorių kombinacijos, kuri formuoja, kaip individai save atpažįsta ir reiškiasi lyties kontekste – nėra moksliškai pagrįstas.
Pranešime taip pat diskutuojama apie neuroplastiškumą – smegenų savybę keistis (ypač, bet ne tik, vaikystėje), priklausomai nuo mūsų elgesio ir potyrių. Šie smegenų pokyčiai ilgainiui gali paveikti elgesį. Tai suteikia pagrindo abejoti neseniai Obamos administracijos pradėta vykdyti mokyklų translyčių asmenų ugdymo politika. Be grėsmės privatumui ir saugumui, taip pat galimas daiktas, jog tokios programos lems užsitęsusias savo, kaip translyčio asmens, tapatumo paieškas tarp moksleivių, kurie, kitu atveju, tiesiog savaime iš to išaugtų. Pranešime apžvelgiami kruopštūs tyrimai, parodantys, jog „tik nedidelė dalis vaikų, abejojančių dėl savo lyties tapatumo, ir toliau abejos tuo paauglystėje ar jau suaugę.“ Įstatymų leidėjai turėtų sunerimti dėl to, kaip klaidinančios mokyklų programos gali skatinti moksleivius save identifikuoti mergaitėmis, kai jie iš tikrųjų yra berniukai ir atvirkščiai, bei lemti ilgalaikius sunkumus. Kaip rašoma pranešime, „nėra įrodymų, jog visi abejones dėl savo lyties ir jai nebūdingu elgesiu pasižymintys vaikai turėtų būti skatinami tapti translyčiais.“
Be mokyklų programų, pranešime taip pat išreiškiamas susirūpinimas vaikams siūlomomis medicininėmis korekcijomis. Mayer‘is ir McHugh‘as rašo: „Mus glumina ir neramina tai, kad viešai aptariant kai kurias korekcijas ir jų taikymą vaikams, tokios diskusijos vertinamos rimtai ir priimtinai“. Jie tęsia: „Esame sunerimę dėl augančios tendencijos skatinti dėl lyties tapatybės dvejonių turinčius vaikus medicininių ar chirurginių procedūrų pagalba pasikeisti lytį“. Tačiau, kaip pažymi jie, „yra šiek tiek mokslinių įrodymų dėl terapeutinių korekcijų, kurios atidėlioja paauglių lytinį brendimą ar modifikuoja antrinius lyties požymius, vertės .“
Atradimai apie translytiškumo problemas
Tą patį galima pasakyti ir apie socialinį ar chirurginį lyties keitimą. Mayer‘is ir McHugh‘as pažymi, kad apibendrinti moksliniai duomenys siūlo kritiškai žiūrėti į teiginius, jog „lyties keitimo procedūros atneša naudą jų laukiantiems ar išsprendžia gilumines problemas, prisidedančias prie padidėjusios psichinės rizikos tarp translyčių asmenų.“ Netgi po lyties keitimo operacijos, pacientai, patiriantys nepasitenkinimą savo lytimi, vis vien turės tenkintis tik menkais privalumais: palyginus su statistiniais gyventojais, suaugę asmenys, pasidarę lyties keitimo operaciją, ir toliau lieka rizikos grupėje dėl galimo psichinės sveikatos problemų atsiradimo. Viename tyrime paaiškėjo, kad, palyginus su kontroline grupe, lytį pasikeitę asmenys maždaug penkiskart dažniau bando žudytis ir maždaug 19 kartų dažniau šie bandymai pasiekia savo galutinį tikslą.
Mayer‘is ir McHugh‘as ragina mokslininkus ir gydytojus dirbti, kad geriau „suprastų, kokie faktoriai gali turėti įtaką dideliam savižudybių ir kitų psichologinių bei rizikingo elgesio problemų paplitimui tarp translyčių asmenų, ir aiškiau suvoktų galimas gydymo galimybes.“ Jie tęsia: „Apžvelgiant mokslinę literatūrą, matome, kad nėra pakankamai informacijos siekiant biologinių paaiškinimų tam, kas lemia kai kurių individų pareiškimus, jog jų lytis nesutampa su jų biologine lytimi… Būtini išsamesni tyrimai tiek tam, kad būtų atpažinti būdai, kaip gerinti prastus aptariamos grupės psichinės sveikatos rodiklius ir atverti duris informatyvesnei diskusijai dėl tam tikrų šios srities niuansų“.
Įstatymų leidėjai šiuos atradimus turėtų priimti labai rimtai. Pavyzdžiui, Obamos administracija neseniai užbaigė naująjį Sveikatos ir paslaugų departamento įpareigojimą, kuriuo reikalaujama, jog visais Obamacare (JAV sveikatos sistemos reforma) reguliuojamais sveikatos draudimo planais būtų kompensuojamos lyties keitimo procedūros, o visi gydytojai – įpareigoti jas taikyti. Reglamentavimas daugelį daktarų, ligoninių ir kitų sveikatos paslaugų teikėjų įpareigoja vykdyti lyties keitimo operacijas ar procedūras, net jei toks elgesys ir pažeistų jų moralinius, religinius įsitikinimus ar asmeninę, kaip gydytojo, nuomonę. Užuot gerbus nuomonių skirtumus jautriais ir kontraversiškais sveikatos apsaugos klausimais, naujuoju reguliavimu skatinama ir įpareigojama laikytis itin prieštaringo ir mokslu neparemto požiūrio. Pasak Mayer‘io ir McHugh‘o , turi būti atlikta daugiau tyrimų, o mokslininkams reikia palikti teisę teikti tinkamiausias medicinines paslaugas.
Etiketės ir išankstinis nusitatymas nepaaiškina tragiškų pasekmių
Pranešime taip pat apžvelgiama ir tai, kad žmonės, save priskiriantys LGBT (aut. past. lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų ir t.t.) grupei, susiduria su didesne nepalankių fizinės ir psichinės sveikatos pasekmių, tokių kaip „depresija, nerimas, piktnaudžiavimas svaigalai ar, labiausiai sunerimti verčiančianti savižudybės, rizika“. Pranešime keletas šių atradimų apibendrinami taip:
Apskaičiuota, kad ne heteroseksualios orientacijos atstovai yra pusantro karto labiau linkę patirti nerimą, nei heteroseksualūs asmenys. Panaši situacija yra ir su depresija – dvigubai dažniau nuo jos kenčia neheteroseksualūs asmenys, taip pat jie yra pusantro karto labiau linkę piktnaudžiauti svaigalais ir du su puse karto dažniau ryžtasi savižudybei.
Translyčiai asmenys, palyginus su ne translyčiais, taip pat labiau rizikuoja patirti įvairias psichinės sveikatos problemas. Ypatingą nerimą kelia tai, kad bent kartą per gyvenimą nusižudyti bando net 41 procentas įvairaus amžiaus translyčių asmenų, nors tokio pasirinkimo paplitimas visoje JAV populiacijoje kur kas mažesnis – 5 procentai. Kas lemia šiuos tragiškus rezultatus? Mayer‘is ir McHugh‘as tiria pagrindinę teoriją – „socialinio streso modelį“ – kuria teigiama, kad „tokie stresoriai, kaip etiketės ar išankstinis nusistatymas sukelia didelę dalį papildomo streso, pastebimo šiose subpopuliacijose.“ Tačiau jie tikina, kad įrodymai atskleidžia, jog ši teorija, „vargu, ar paaiškintų rezultatų skirtumus.“ Panašu, kad vien socialinės etiketės ir stresas negali paaiškinti fizinių ir psichinių save LGBT identifikuojančių asmenų sveikatos problemų, su kuriomis jie susiduria. Taigi, straipsnio autoriai prieina išvados, kad „reikia daugiau tyrimų, norint atskleisti dažnų psichinės sveikatos problemų LGBT subpopuliacijose priežastis.“ Taip pat, jie kviečia mus visus darbuotis, kad „būtų palengvintas skausmas ir prisidedama prie žmonių sveikatos ir gerovės.“
Aukščiausiojo teismo pasisakymai dėl gėjų santuokos prieštarauja moksliniams atradimams
Galiausiai, pranešime pažymima, kad moksliniai duomenys nepatvirtina teiginio, jog žmonės „tokiais gimsta,“ kalbant apie lytinę orientaciją. Lady Gagos ir kitų atkakliai skleidžiamas įsitikinimas nėra paremtas mokslu. Biologinių, aplinkos ir patirties faktorių kombinacija veikiausiai prisideda prie asmens lytinių potraukių, troškimų bei tapatybės, taigi „nėra įtikinamų priežastinių biologinių žmogaus lytinės orientacijos paaiškinimų.“ Be to, moksliniai tyrimai rodo, kad lytinė orientacija nėra tokia pastovi, kaip skelbia žiniasklaida. Pranešime pažymima, kad „ilgalaikiai paauglių tyrimai leidžia teigti, kad kai kurių žmonių lytinė orientacija visą gyvenimą galimai yra nestabili. Vienu tyrimu apskaičiuota, kad net 80 procentų vyrų, paauglystėje pranešusių apie potraukį tos pačios lyties asmenims, to nebegali pasakyti sulaukę pilnametystės.“
Šie atradimai – jog moksliniai tyrimai nepatvirtina teiginio, kad lytinė orientacija yra įgimta ir nekintama – tiesiogiai prieštarauja Aukščiausiojo teismo teisėjo Anthony Kennedy pasisakymams praeitų metų Obergefell‘o byloje. Kennedy rašė: „jų nekintamoje prigimtyje įrašyta, kad tos pačios lyties asmenų santuoka yra jų vienintelis tikras kelias į šį gilų įsipareigojimą“ ir „pastaraisiais metais gydytojai ir kiti pripažino, kad lytinė orientacija yra tiek normali, tiek nekintama žmogaus lytiškumo išraiška.“ Tačiau mokslas to nepatvirtina. Nors santuokos diskusija sukosi apie tai, kas yra santuoka iš prigimties, klaidingi moksliniai pasisakymai apie lytinę orientaciją buvo nuosekliai naudojami, vykdant santuokos apibrėžimo pakeitimo agitaciją.
Galiausiai, Mayer‘is ir McHugh‘as pastebi, kad dar daug apie lytiškumą ir lytį lieka nežinoma. Jie kviečia vykdyti sąžiningus, kruopščius ir nešališkus tyrimus tam, kad viešas diskursas būtų tikslesnis ir informatyvesnis, o dar svarbiau – įgarsintų medicininę praktiką. Tęsiantis šiems tyrimams, svarbu, kad viešosios politikos atstovai neskelbtų diskusijų apie ginčytinas mokslines teorijas ar skubėtų jas teisiškai įgalinti. Kaip pažymi Mayer‘is ir McHugh‘as, „visi – mokslininkai ir gydytojai, tėvai ir mokytojai, įstatymų leidėjai ir aktyvistai – nusipelno priėjimo prie tikslios informacijos apie lytinę orientaciją ir lyties tapatybę.“ Visi turime veikti puoselėdami kultūrą, kur tokia informacija galėtų būti kruopščiai renkama ir su kiekvienu, nepriklausomai nuo savo įsitikinimų ir asmeninės situacijos, būtų elgiamasi mandagiai, pagarbiai ir dosniai, ko nusipelno kiekvienas mūsų.
šaltinis: dailysignal.com
© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
