Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (II dalis)

S. de Beauvoir ideologija Jungtinėse Amerikos Valstijose: Betty Friedan ir sveikos žmogaus tapatybės konstravimas

Abejojant tradicinėmis idėjomis apie vyrą ir moterį, kilo klausimas, kas sudaro žmogaus tapatybę. 1963 m. Betty Friedan knygoje Moteriškumo paslaptis (orig. The Feminine Mystique) pasinaudojo S. de Beauvoir suformuluota teorija ir išvadomis apie žmogaus tapatybės psichologiją, tačiau performulavo jas taip, kad labiau atitiktų JAV politiką ir tuometinį gyvenimą.

B. Friedan terminą moteriškumo paslaptis naudojo apibūdinti įstatymų, nuomonių ir spaudimo visumai, kuri vertė moteris seksualiai pasyviomis namų šeimininkėmis (kurias S. de Beauvoir vadino antrąja lytimi). B. Friedan pritaikė abstraktų žavėjimąsi transcendencija, siūlančia paversti žmones dievais (kaip kad šią sąvoką suprato S. de Beauvoir), prie JAV atsidavimo žmogaus teisėms. JAV universitetuose dominavusi progresyvizmo ideologija naująjį mokslą panaudojo kultūrinei rekonstrukcijai, skirtai pagrįsti sveiką, savarankiškai pasirinktą žmogaus tapatybę.

B. Friedan manymu, senasis patriarchalinis mokslas ilgą laiką puoselėjo moteriškumo paslaptį, patardamas moterims ieškoti pasitenkinimo žmonos ir motinos pareigose.

B. Friedan nepasitenkinimą atsekė iki skirties tarp visuomenės lūkesčių ir moterų svajonių atsiradimo. Autorės vertinimu, šeštojo-septintojo dešimtmečio moterys nusipelnė išsilaisvinti nuo nulemto likimo: jos kentėjo nuo nuobodulio ir jausmo, kad neturi nieko reikšmingo, ką galėtų veikti. Šios moterys kentėjo nuo problemų, „kurios neturėjo pavadinimo“[1]. Tai buvo problemos, kurių nebuvo identifikavę mokslininkai, medikai, teisininkai, psichiatrai, žurnalistai.

Moteris, leidusias visuomenei apibrėžti jų gyvenimą, B. Friedan laikė praradusiomis save, „neturinčiomis tikslo, prasmės ar ambicijų, dėl kurių lauktų ateities, pasitemptų ir tobulėtų už amžiaus, kai gali išpildyti savo biologinę funkciją, ribų“. Tokios moterys vykdė „tam tikrą savižudybę“ [2].

Šalia seno patriarchalinio mokslo kilo naujas išlaisvinantis mokslas, atskleidęs, kaip senosios idėjos ribojo moterų veiksnumą. Jis atskleis žmogaus išlaisvinimo svarbą sveikai jo tapatybei. B. Friedan teigė, kad kertinė moterų problema yra tapatybės problema – moteriškumo paslapties užfiksuotas nenoras arba negalėjimas augti[3].

„Manau, įvairių sričių mokslininkai seniai yra atradę šios tiesos dalis, tačiau to nesuprato. Aš radau tam tikrus mokslinius ir teorinius įrodymus psichologijoje, socialiniuose ir biologijos moksluose, kurių įtaka moterims niekada nebuvo tirta. Sužinau apie vis daugiau įrodymų, apie kuriuos nebuvo skelbta viešai, nes jie neatitiko dabartinio požiūrio į moteris. Šie įrodymai verčia abejoti nustatytu moteriško normalumo, prisitaikymo, pasitenkinimo ir brandos standartu“[4], – rašė B. Friedan.

Vietoje gyvenimo paisant moteriškumo paslapties, kiekviena moteris turėtų išspręsti savo tapatybės krizę atrasdama kūrybiškumą skatinantį darbą arba kitą priežastį[5]. Kūrybinis darbas skatina nuoširdžią kovą, o ši – asmeninį augimą. Tokio kūrybiškumo dėka moterys gali iš tikrųjų tapti savimi ir pasiekti savirealizacijos, kaip tai vadino psichologas Abrahamas Maslow.

A. Maslow tvirtino, kad savo aukščiausiam laimės laipsniui pasiekti moterys turi „atsisakyti lengvesnio ir mažiau pastangų reikalaujančio gyvenimo“ kaip mamos ir žmonos. Vietoje to jos turi siekti „sudėtingesnio ir daugiau iššūkių keliančio gyvenimo, kuriame rūpintųsi žmonijos gerove“[6]. Tik save realizavę žmonės pilnai išnaudoja savo talentus, galimybes ir potencialą. Atrodo, šie žmonės daro geriausią, ką gali padaryti, ir tą suvokia[7]. Jie „pasitiki savimi, turi aukštą savivertę, jaučiasi pranašūs, nesigėdija, nėra drovūs“[8]. A. Maslow rašė, kad visiškai išsivysčiusi moteris sieks pakilti nuo moteriškumo iki pilno žmogiškumo, kuriuo dalijasi su vyrais[9]. Žmogaus motyvacijos smaigalyje yra savirealizacijos troškimas, kurį A. Maslow apibūdino kaip „augimą…, sveikatos siekį, tapatybės ir autonomijos ieškojimą, pranašumo troškimą“[10].

Atsižvelgdama į A. Maslow požiūrį B. Friedan tokius žmones vertino kaip judančius nuo privatizmo link gyvenimo misijos, kuri peržengtų save. Tokie žmonės mėgaujasi seksualiniais malonumais labiau už kitus, kadangi turi stipresnį individualumo jausmą ir myli dėl „spontaniško susižavėjimo“, o ne dėl reiklios iš asmeninės priklausomybės kylančios meilės[11]. B. Friedan taikė A. Maslow teoriją ir priėjo išvados, kad senieji lyčių vaidmenys naikina moteris, o save realizavusios moterys būtų laimingos[12]. Save realizavę žmonės yra „psichologiškai laisvi, automoniškesni“[13].

B. Friedan žymi antrąją progresyvios politinės minties bangą, kai Naujojo kurso ekonomikos pertvarkymą pakeitė XX a. septintojo dešimtmečio seksualinės revoliucijos susitelkimas į pagrindinių kultūrinių institutų pertvarkymą ir naujo tipo save realizavusių žmonių/ moterų sukūrimą. Ji suformulavo sveikos tapatybės klausimus psichologinės sveikatos požiūriu, susiejo išlaisvinimo arba autonomijos realizaciją su psichinės sveikatos gerove, asmeniniu pasitenkinimu, savirealizacija. Visa tai buvo apibūdinta neutraliai ir reiškė, kad pasitenkinimą galima pasiektas tol, kol jis ar ji pats pasirenka savo likimą nepriklausomai nuo to, koks likimas jam parinktas.

Toks požiūris apėmė kritiką moterims, gyvenančioms pagal tradicinius vaidmenis, nebent jos savarankiškai ir sąmoningai suprastų ir pasinaudotų viskuo, ką tokie vaidmenys suteikia. Psichiatrų, tėvų, valdžios ir pedagogų užduotis yra užtikrinti, kad niekas nebūtų verčiamas paklusti išankstinėms visuomenės nuostatoms apie tinkamą gyvenimą ir kad visi būtų laisvi rinktis savo tapatybes. Ši užduotis apima nuolatinį ligos diagnozavimą ir gydymo paieškas.

Po Moteriškumo paslapties išleidimo patriarchato įtakos demaskavimas ir naujos ateities individualiam augimui suvokimas tapo mokslinės veiklos ašimi. Mokslas atskleidė užslėptą lyties galią, todėl galėjo nurodyti spragą tarp to, kas moterys buvo iki tol, ir to, kuo jos galėtų tapti pasirinkusios savirealizaciją. Anot šio aiškinimo, sveika moters tapatybė yra suvaržyta vyraujančio visuomenės lyties suvokimo.

Kate Millett ir įgyvendinta seksualinė revoliucija

Kate Millett, kurios knyga Seksualumo politika (orig. Sexual Politics, 1970) buvo pirmoji reikšminga feministinė publikacija, siekianti atskirti biologinę ir socialinę lytis, žymi feminizmo minties kulminaciją. Autorė akcentavo būtinybę pertvarkyti akademines disciplinas, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų, skiriant naują dėmesį lyčių priespaudos struktūroms, kurios pavergė moteris. Jos manymu, universitetai tapo socialinės transformacijos epicentrais: juose identifikuojami socialinės indoktrinacijos ir priespaudos šaltiniai, nuo kurių reikia išlaisvinti moteris ir kitus asmenis, ir rekomenduojama, kaip perkurti pasaulį be lyties.

K. Millett seksualumo politikos teorija apima naują išlaisvinantį mokslą, kuriame biologija, sociologija, ekonomika, antropologija, psichologija, istorija ir kitos disciplinos turėtų atskleisti, kaip praeityje buvo sukonstruotos lytys. Daroma prielaida, kad šios konstrukcijos gali būti išardytos, ir minėtų disciplinų pagalba galima sukurti naują visuomenę[14].

Šis mokslas gali atpažinti ir pasmerkti priespaudos šaltinius, tačiau pats savaime gali tik padėti suvokti, kokia galėtų būti ateitis be lyties. Idėjų apie biologinę ir socialinę lytis revoliucija reikalauja visų viešųjų institucijų indėlio: universitetai (ypač naujieji humanitariniai mokslai) ir popkultūra reikšmingai prisidėtų prie šios revoliucijos įgyvendinimo. K. Millett įsivaizdavo, kad „pilnai įgyvendinta seksualinė revoliucija“ turės tris pagrindinius aspektus.

Pirma, seksualinė revoliucija panaikintų „vyro viršenybės ideologiją“ ir vestų prie „atskirų seksualinių subkultūrų integracijos bei anksčiau padalintos žmogaus patirties asimiliacijos“[15]. Pavyzdžiui, vaiko auginimo vaidmenys greičiausiai išnyktų, kadangi tėvų vaidmenys būtų mažiau apibrėžti per lytį, turėtų abiems lytims būdintų bruožų.

Kitas tariamas vyrų ideologijos elementas yra romantiškos meilės tradicija, kuri yra pagrindinė vyrų ir moterų santykių dalis. „Meilė galbūt net labiau nei vaikų priežiūra yra moterų priespaudos pagrindas“[16], – rašė amerikietė feministė Shulamith Firestone. Jai moterys atrodo paskendusios svajonėse apie meilę, emocijas ir santykius. Kol tai užima jų laiką, vyrai užsiima kūrybiniu darbu. Taip ir susidaro įspūdis, kad moterys „yra labiau linkusios į monogamiją, stipriau myli, yra savininkiškesnės ir labiau suinteresuotos ilgalaikiais santykiais nei seksu savaime“.

Vyrai ir moterys nėra vienodai pažeidžiami meilės: santykius nutraukę vyrai turi mažiau ekonominių ir emocinių pasekmių. Todėl meilė yra neįmanoma be visiškos socialinės revoliucijos, kuri vyrus ir moteris paverstų lygiai pažeidžiamais (arba lygiai nepažeidžiamais) ir abipusiai vienas kitą remiančiais (arba abipusiai abejingais vieni kitų atžvilgiu). „Kaltas ne pats meilės procesas, bet jo politizuotas, t.y. nelygios galios, kontekstas: aplinkybės kas, kodėl, kada ir kur paverčia jį tokiu holokaustu“[17].

Antra, tam, kad moterys galėtų užsitikrinti „visišką ekonominę nepriklausomybę“, dramatiškų pokyčių reikalauja patriarchalinė šeima. Moterys turi siekti užimtumo už namų sienų. K. Millett teigimu, svarbi to pasekmė būtų „dabartinio pavergtųjų statuso ir neužtikrintų mažumų teisių pabaiga“[18].

Šiuo požiūriu, vaikų priklausomybė yra patriarchato išradimas, skirtas priversti moteris jaustis reikalingomis jų užauginimui. Vaikų nepriklausomybės nuo šeimos skatinimas kartu išlaisvintų motinas. Turėdamos mažiau motiniškų pareigų moterys būtų laisvesnės siekti ekonominės nepriklausomybės ne santuokoje. Atsižvelgiant į šią teoriją, vaikystė taip pat tampa tam tikra socialine lytimi – visuomenės sukurtas gyvenimo laikotarpis, kuriam sukuriami vaiko elgesio lūkesčiai. Taigi, lyties (gender) panaikinimas reikalauja siekti ir vaikystės panaikinimo.

Susipažinusi su S. Firestone Lyties dialektika S. de Beauvoir pritarė šiai krypčiai: „Moterys nebus visiškai išlaisvintos tol, kol jos nebus išlaisvintos nuo savo vaikų, o kartu, kol vaikai nebus išlaisvinti nuo tėvų“[19]. Toks išlaisvinimas gali reikalauti dirbtinio dauginimo(si) (pavyzdžiui, klonavimo), vaiko priežiūros pavertimo profesija arba pasiruošimo vaikus palikti vystytis savarankiškai kaip geto vaikų atveju[20]. Tiek S. de Beauvoir, tiek S. Firestone įsivaizdavo vaikus laisvai seksualiai eksperimentuojančius[21], tampančius ekonomiškai aktyviais ir prisidedančius prie ateities visuomenės kūrimo kartu su suaugusiaisiais. Dėl šios priežasties tėvų teisių apribojimas traktuojamas kaip moterų nepriklausomybės užtikrinimo dalis.

Trečia, seksualinė revoliucija taip pat reikalauja „atsisakyti tradicinių seksualinių suvaržymų homoseksualumui, ikisantuokiniam ir nesantuokiniam seksui susituokus ir kitiems nelegitimiais laikomiems santykiams – ypač tiems, kurie grasina patriarchalinei monogaminei santuokai.“ Seksualinės veiklos suvaržymas skatina monogamiškos romantiškos meilės, tėvų atsakomybės, ekonominės priklausomybės ir kitų kultūrinių atributų, būdingų tradiciniam šeimos gyvenimui, idėjas. Seksualumo išvadavimas nuo tokių apribojimų padėtų atskirti santuoką nuo seksualumo ir leistų laisvai reikštis pirmykščiams individų troškimams. Tariama, kad lytiniai santykiai buvo pavergti ir nukreipti į atsakingą reprodukciją, tačiau seksualinės laisvės sąlygomis visos seksualumo išraiškos sulauktų vienodo visuomeninio pripažinimo[22].

K. Millett teigimu, individualios tapatybės ugdymas vietoje visuomenės primestos tapatybės pripažinimo kurtų sveikesnius ir laimingesnius individus. Visuomenės sukonstruotų reikalavimų ir būtinų individualaus pasitenkinimo sąlygų neatitikimas yra kertinis mokslui. Kelias į pasitenkinimą ir išlaisvinimą veda per trejopą revoliuciją: patriarchalinių socializacijos šaltinių sunaikinimą, individualumo ugdymą ir seksualinių suvaržymų pašalinimą.

Kate Millett seksualinė revoliucija reprezentuoja pilnai įgyvendintą feminizmo projektą, tačiau kartu daro didelę įtaką homoseksualumo, translytiškumo ir kitiems lytinės tapatybės klausimams. Feministinių ambicijų įgyvendinimas reikalauja peržengti siaurai apibrėžiamus moterų klausimus. Tai apima požiūrio permainas apie vaikus, meilę, vyriškumą ir netgi tokių kategorijų egzistavimą. Teorinė S. de Beauvoir pradėta misija daugiariopai pritaikoma politikoje ir kasdieniame gyvenime, kadangi ji dekonstruoja tai, ką žmonės laiko savaime suprantamu dalyku.

Laukite tęsinio.

 

šaltinis: heritage.org

[1] Betty Friedan, The Feminine Mystique. New York: Norton, 1997, p. 22, 31, 27.

[2] Ten pat, p. 336.

[3] Ten pat, p. 71, 77.

[4] Ten pat, p. 31.

[5] Ten pat, p. 334.

[6] Ten pat, p. 316-317, 322.

[7] Abraham H. Maslow, Motivation and Personality. New York: Harper, 1970, p. 150.

[8] Abraham H. Maslow, „Dominance, Personality, and Social Behavior in Women,“ Journal of Social Psychology, Vol. 16, Issue 2, 1942, p. 3.

[9] Maslow, Motivation and Personality, p. xvii.

[10] Ten pat, p. xii. Taip pat žiūrėti p. 46.

[11] Friedan, The Feminine Mystique, p. 322–326.

[12] Kai kurie B. Friedan cituojami moksliniai įrodymai atrodo pagrindžiantys šią išvadą: kai kurie tyrimai pretenduoja pagrįsti, kad autonomiškos ar emancipuotos moterys (kaip priešingybė toms, kurias yra užbūrusi moteriškumo paslaptis) yra laimingesnės ir patiria daugiau orgazmų. Tuo tarpu kiti tyrimai rodo, kad tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų yra mažiau nelaimingai susituokusių. Žr. ten pat, p. 319ff, 327–329, 329ff.

[13] Ten pat, p. 320.

[14] Millett, Sexual Politics, p. 26, 33–58.

[15] Ten pat, p. 62.

[16] Firestone, The Dialectic of Sex, p. 142.

[17] Ten pat, p. 119.

[18] Millett, Sexual Politics, p. 62.

[19] Schwarzer, After the Second Sex, p. 39.

[20] Firestone, The Dialectic of Sex, p. 204, 114–115.

[21] Ten pat, p. 87–93, 187. S. de Beauvoir pritarė visai S. Firestone analizei, tariamai apimančiai ir naujo vaikų seksualumo supratimą. Taip pat žr. Michel Foucault, The History of Sexuality, Volume I: An Introduction, vert. Robert Hurley. New York: Vintage Books, 1980, p. 27–30 ir 104–112. M. Foucault draudimus dėl vaikų seksualumo traktuoja kaip socialinius konstruktus, sukurtus tarnauti senajai šeimų sistemai ir dirbtinai sustiprinti seksualumo svarbą žmogaus tapatybei. Atrodo, kad išlaisvintoje ateityje tokių tabu būtų mokoma atsargiau.

[22] Millett, Sexual Politics, p. 62. Taip pat žr. Firestone, The Dialectic of Sex, p. 236–237.