Adina Portaru
Balandžio 21 d. Europos Parlamento nariai pareiškė bendrą kvietimą stiprinti sąžinės laisvės apsaugą Europoje ir už jos ribų. „Fundamentalios teisės į sąžinės laisvę stiprinimo svarbos deklaracijoje“, parengtoje parlamentarų iš kelių politinių grupių, politikai pastebi „augančius ir keliančius nerimą pamatinės teisės į sąžinės laisvę apribojimus.” Jie teigia, jog šiuo metu didelei daliai žmonių visame pasaulyje tenka priimti sunkų sprendimą: išduoti savo sąžinę arba patirti materialinę žalą pagal tos valstybės įstatymus.
Nedviprasmiška deklaracijos kalba parodo susirūpinimą tuo, kas ilgą laiką buvo laikoma tik antraeile problema: sparčiu sąžinės laisvės ribojimų didėjimu pasauliniu mastu. Vis dažniau žmonės nėra laisvi gyventi pagal savo pamatinius moralinius įsitikinimus be rizikos patirti asmeninę ar profesinę diskriminaciją, ar net būti fiziškai persekiojamiems ir patirti smurtą.
Sąžinės laisvė: garantuota įstatymu, silpnėjanti praktikoje
Nuo pat žmogaus teisių judėjimo pradžios sąžinės laisvė buvo pagrindinė teisė. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, moderniojo žmogaus teisių judėjimo konstitucijos pirmajame straipsnyje pažymima, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė.“ Ne atsitiktinumas, jog šio gilaus moralinio pojūčio atskirti gerą nuo blogo, vadinamo sąžine, pripažinimu ir draudimu versti žmogų elgtis prieš ją, po Antrojo Pasaulinio karo metais stebėtų baisybių, sąžinė pasirinkta kertiniu Europos atgimimo akmeniu.
Vėliau sąžinės laisvė sulaukė dėmesio, pripažinimo ir apsaugos garsiose žmogaus teisių konvencijose tarptautiniu ir nacionaliniu lygmenimis, tokiose kaip Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos sąjungos Pagrindinių teisių chartija. Visi šie dokumentai perteikia svarbią žinią, jog be pamatinės teisės į sąžinės laisvę jokia kita žmogaus teise negalima pilnavertiškai pasinaudoti.
Deja, praktikoje sąžinės laisvės apsauga per paskutiniuosius kelis dešimtmečius vis silpnėjo, o paskutiniaisiais metais ir su matomu pagreitėjimu. Pavyzdžiui, įstatymų, neleidžiančių laisvai pasirinkti religijos ir verčiančių žmones išsižadėti tikėjimo, pasirodymas kai kuriose Azijos dalyse. Taip pat „piktžodžiavimo“ įstatymai musulmoniškose šalyse, tokiose kaip Pakistanas, leidžiantys žmonių teismą ir pasmerkimą neaiškiu ir sutartiniu pagrindu. Nacionaliniai Čekijos, Bulgarijos, Suomijos ir Švedijos įstatymai, iki galo negarantuojantys gydytojams ir slaugėms teisės dėl sąžinės atsisakyti atlikti gyvybę nutraukiančias procedūras. Visuomenės pagrindu sukurtos organizacijos dėl institucinę laisvę suvaržančių įstatymų išstumiamos iš verslo. Institucinės laisvės samprata diskutuotina ne vienoje ES šalyje, tarp jų ir ES vadovybėje – Belgijoje.
Deklaracijos žodžiais, „kelios ES šalys narės ne iki galo garantuoja sąžinės laisvę, įskaitant ir teisę į atsisakymą atlikti vieną ar kitą veiksmą dėl sąžinės. Tokiose šalyse buvimas ištikimu savo giliems moraliniams įsitikinimams gali privesti prie pašalinimo iš darbo, didelių baudų, bankroto, reputacijos praradimo ir apjuodinimo žiniasklaidoje, bedarbystės ir socialinės diskriminacijos. Ne vienoje ne ES valstybėje religijos pasirinkimas ar pakeitimas gali lemti rimtą ir dažnai valdžios toleruojamą diskriminaciją ir elementarių teisių pažeidinėjimą.
Teigiamas žingsnis link sąžinės laisvės stiprinimo
Deklaracijoje pateikiami svarbūs mechanizmai, galintys stiprinti sąžinės laisvę. Joje pakartojamas raginimas įsteigti Specialiojo atstovo religijos ir tikėjimo laisvės klausimais instituciją, kuris pasirodė š.m. vasarį Europos parlamento rezoliucijoje, sisteminių masinių religinių mažumų žudynių, vykdytų ISIS, pasekoje. Šios pareigos neseniai sukurtos. Jan’as Figel’is yra pirmasis specialusis pasiuntinys religijos ir tikėjimo laisvės stiprinimo klausimais už ES ribų. Jis padės lavinti dabar labai ribotą ES galimybę pažangiai reaguoti į augančius sąžinės laisvės apribojimus visame pasaulyje.
Deklaracijoje primenami žmogaus teisių įsipareigojimai, kurių ES jau yra ribojama, ir skubina tiek vidiniais, tiek išoriniais ES veiksmais, kartu su kitomis narėmis užtikrinti tvirtą sąžinės laisvės apsaugą, taisant įstatymus, kurie nesuteikia galimybės atsisakyti atlikti tam tikrus veiksmus dėl sąžinės, panaikinant atsivertimą ar religijos pakeitimą draudžiančius įstatymus ir suteikiant adekvačiais garantijas saugoti sąžinės laisvę.
Sąžinės laisvės apribojimams tiek ES viduje, tiek už jos ribų, problemos išsprendimo siekiančių Europos parlamento narių ryžtingumas yra svarbi politinės valios išraiška. Tai įprasmina labai reikalingą žingsnį siekiant sąžinės laisvei grąžinti jai priklausančią vietą – žmogaus teisių diskusijos šerdyje.
Šaltinis: adfinternational
© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
