Jūsų dėmesiui siūlome Krikščioniško pilietinio veikimo forumo konferencijos „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“, vykusios kovo 4 d. Vilniuje, antrąją įrašo dalį – teisininko Vyganto Malinausko pranešimą „Bendrojo gėrio samprata ir jos aktualumas“.
Su pirmąja Forumo dalimi galima susipažinti ČIA.
Bendrojo gėrio sąvoka, visų pirma, yra reikšminga tiems krikščionims, kurie nori įsitraukti į visuomeninę-pilietinę veiklą, kuria būtų ginamos vertybės ar siekiama įstatymais įtvirtinti tam tikrų visuomenei reikšmingų gėrių apsaugą. Veikiant visuomenėje svarbu aiškiai susivokti, ar gėris, kurį siekiama apsaugoti, priklauso bendrajam gėriui. Bendrojo gėrio apmąstymas neatskiriamas nuo klausimo – kas mus daro visuomene, o ne tik atsitiktine atskirų individų sankaupa. Bendrojo gėrio sąvoka ypač tampa aktuali, kai ieškome, kokiais motyvais turėtų vadovautis pilietinis veikimas, siekiantis apsaugoti ir visuomenėje įtvirtinti bei puoselėti krikščionims svarbius gėrius.
Bendrojo gėrio samprata, skirtingai nei, tarkim, žmogaus laisvių ar žmogaus teisių klausimai, viešajame diskurse nėra plačiai diskutuojama. Be to, ir pati bendrojo gėrio sąvoka nėra neutrali. Kartais ji net gali kelti aistrų bei emocijų. Kai kam bandymai kalbėti apie bendrąjį gėrį atrodo „grėsmingi“ ir keliantys pavojų nusistovėjusiai paradigmai, kuri teikia pirmenybę individo teisėms bei laisvėms.
V. Malinausko pastebėjimu, krikščionišką pilietinį veikimą įprasminanti bendrojo gėrio samprata, skirtingai nei, tarkim, žmogaus laisvių ar žmogaus teisių klausimai, viešajame diskurse nėra plačiai nagrinėjama, be to, ir pati bendrojo gėrio sąvoka nėra neutrali, ji „kelia ir nemažai aistrų, emocijų“, daug kam tokie bandymai kalbėti ir apie bendrąjį gėrį, o ne vien apie žmogaus teises ir laisves atrodo net „grėsmingi“.
Bendrojo gėrio aptartį V. Malinauskas pradėjo apžvelgdamas tris citatas, atskleidžiančias tris skirtingus bendrojo gėrio aspektus – pamatines jo savybes. Pirmasis bendrąjį gėrį apmąstęs senovės graikų filosofas Aristotelis savo „Politikoje“ pateikė ir tam tikrą bendrojo gėrio teoriją, jį apibrėždamas kaip tikslą, dėl kurio ir kuriasi įvairios bendrijos. Tomas Akvinietis, Viduramžiais atgaivinęs aristotelinę tradiciją, toliau plėtojo bendrojo gėrio sampratą. Akvinietis atskleidė teisinės tvarkos ryšį su bendruoju gėriu. Pasak jo, teisė yra protinga tvarka, subordinuota bendrajam gėriui. Svarbu pastebėti, kad bendrojo gėrio, kaip bendruomenę ir visuomenę kuriančio principo, nuovoka nesvetima ir mūsų laikams – tegul ir neminėdamas bendrojo gėrio sąvokos prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi pastebėjo: žmones vienija ne žiūrėjimas vienas į kitą, bet žiūrėjimas viena kryptimi.
Bendrasis gėris yra vidinė visuomenės priežastis – tai, kas daro mus visuomene, o ne atsitiktinių individų sankaupa. Kiekviena bendrija yra susibūrusi dėl kokio nors gėrio. Pasak Aristotelio, pats svarbiausias gėris yra tas, kuris apima visus būtinuosius gėrius, t. y. kai žmogus pradeda galvoti, kokio gėrio jam reikia, kad gyventų visavertį gyvenimą, jis pradeda galvoti ir apie tai, kokia turėtų būti ta bendruomenė, kuri galėtų visus tuos bendruosius gėrius puoselėti, saugoti ir kurti. Klausimas apie tai, kokių gėrių reikia žmogui, kad jis galėtų gyventi visavertį gyvenimą, neišvengiamai veda prie svarstymo apie visuomenę ir valstybę. Aristotelio teigimu, būtent valstybė ir yra tas didžiausias ir svarbiausias bendrasis gėris, įgalinantis visavertį piliečių gyvenimą ir suteikiantis galimybę puoselėti visus kiekvienam piliečiui būtinus gėrius.
Tomas Akvinietis, perėmęs Aristotelio bendrojo gėrio sampratą, ją išplėtojo susiedamas su teisės ir teisinės tvarkos sampratomis. Jo pateikta teisės, kaip protingos tvarkos, orientuotos į bendrąjį gėrį, apibrėžtis po savo regimu paprastumu slepia labai svarbias gaires: jeigu egzistuoja visuomenė, ne atsitiktinė žmonių grupė, ir ji yra suvienyta kokio nors bendrojo gėrio, tam, kad būtų galima šį gėrį puoselėti ir apsaugoti, bendruomenė turi savo veiksmus koordinuoti, t. y. bendrasis gėris negali egzistuoti bet tam tikros bendros tvarkos.
Dar daugiau – Tomo Akviniečio teigimu, būtent bendrasis gėris duoda matą, kuriuo galima matuoti teisinės tvarkos protingumą arba neprotingumą: teisinė tvarka yra tiek protinga, tiek gera, kiek ji orientuota į bendrąjį gėrį ir, atvirkščiai, jei teisinė tvarka nepadeda bendruomenei apsaugoti ir išsaugoti tokių dalykų, kurie sudaro visos visuomenės bendrąjį gėrį, tokios tvarkos negalima laikyti protinga. Vadinasi, teisė negali būti savęs pačios teisingumo matu (būtent todėl, kaip mėgsta sakyti prof. E. Aleksandravičius, „Konstitucija nėra teisininkų nuosavybė“), bet gali būti vertinama iš bendrojo gėrio perspektyvos. Todėl kiekvienas pilietis turi prigimtinę teisę bei pareigą ištirti ir spręsti, ar teisininkų konstruojama teisinė tvarka yra protinga ir teisinga, ar prisideda prie bendrojo gėrio, ar jam trukdo.
Trečioji bendrojo gėrio savybė, kaip pastebėjo ir A. Sent Egziuperi, yra ta, kad būtent bendrasis gėris suteikia mums naują prasmės dimensiją (suvokimą, kad tai, ką darau, yra vertinga ne tik man) ir nepalyginamai gilesnį tikros vienybės išgyvenimą – jausmą, kad gyvename visuomenėje, vienijami rūpesčio dėl visiems bendrų gėrių.
Be to, būtent šios trys bendrojo gėrio savybės – jo siekdami susiburiame į bendruomenę ir nusistatome sau protingą tvarką ir taip randasi priežastis siekti vienybės – padeda rasti atsakymą ir į kitą svarbų klausimą: kas vis dėlto nustato, kas yra bendrasis gėris? Trumpas atsakymas į šį klausimą būtų toks: bendrasis gėris iš principo nėra nustatomas. Mat pačioje bendrojo gėrio idėjoje glūdi ir jos objektyvaus, visuotinio galiojimo reikalavimas: bendrasis gėris nėra žmonių susitarimo dalykas, konvencija – jis yra tai, kas kiekvienam žmogui, kaip žmogui, gyvenančiam visuomenėje, būtina ir reikalinga. Juk besistatantys gyvenamąjį namą nesirenka, ar jiems reikalingas stogas, langai ar durys – pastarieji „gėriai“ yra būtini ir plaukia iš pačios gyvenamojo namo idėjos. Kitaip tariant, bendrasis gėris nėra tai, ką galima nustatyti, dėl ko galima susitarti, vadinasi, tai nėra ir konstruktas ar teisinė fikcija, tai yra tikrovė – tai, kas iš tiesų yra būtiškai tikra. Juk nuo to, kad kas nors nevertina mūsų bendruomenės laisvės ar saugumo, ar švarios aplinkos ir nelaiko to bendruoju gėriu, nei tautos laisvė, nei jos saugumas ar švari aplinka nenustoja savo vertės – nenustoja buvusi bendruoju visuomenės gėriu.
Kodėl šiais laikais vengiama svarstyti apie bendrąjį gėrį, nors jau nuo Aristotelio laikų Vakarų civilizacijoje jis buvo suvokiamas kaip tai, kas kuria visuomenę?
Priežasčių yra keletas, tačiau viena svarbiausių – bendrojo gėrio samprata sunkiai dera su liberalios ir tam tikrų vertybių klausimu neutralios valstybės idėja. Liberali demokratinė valstybė yra dažnai suprantama kaip valstybė, nenurodanti, kurie jos piliečių pasirinkimai yra daugiau ar mažiau vertingi, neteikianti privilegijų tiems, kurie renkasi vertingesnį gyvenimo būdą, ir pan. Tuo tarpu kalbėjimą apie bendrąjį gėrį neišvengiamai lydi ir suvokimas, kad vieni mūsų pasirinkimai labiau prisideda prie bendrojo gėrio, kiti – mažiau, ir todėl yra teisinga pirmuosius kaip nors paskatinti ir palaikyti. Tačiau tokia vertybiškai angažuota kalbėsena sunkiai dera su Ronaldo Dvorkino suformuluota liberaliosios demokratijos valstybės samprata „Valstybė turi visus traktuoti su vienodu rūpesčiu ir pagarba“ (nepriklausomai, kokį gyvenimo būdą piliečiai pasirinko ir kokį indėlį tas jų gyvenimo būdas turi bendrajam gėriui).
Kita priežastis, dėl kurios bendrojo gėrio sąvoka šalinama iš viešojo diskurso, yra įsitikinimas, kad jei imsimės vadovautis bendruoju gėriu, atsiras „kažkas“, kas tą gėrį nustato, ir taip tas „kažkas“ įgis galią, instrumentą suvaržyti mūsų teises ir laisves. Tačiau taip mąstant pamirštama, kad kai nustojame mąstyti bendrojo gėrio sąvokomis, atveriame vartus galingoms interesų grupėms pajungti savo interesams visą likusią visuomenę. Kai nebelieka bendrojo gėrio, nebelieka orientyro, leidžiančio atskirti tai, kas iš tiesų yra svarbu visai visuomenei, nuo to, kas tarnauja tik atskirų galią įgijusių grupuočių interesams. Kai nebelieka bendrojo gėrio, tuomet iš tiesų iškyla klausimas: kas nustato, kas yra viešasis interesas – ar ta partija, kuri Seime turi daugumą, ar žiniasklaida, ar kokia grupelė intelektualų? Tačiau jei suvokiame, kad mūsų visuomenė egzistuoja tam tikro bendrojo gėrio dėka ir dėl jo, mes įgyjame orientyrą, leidžiantį vertinti, kurie politikų pasiūlymai, kaip tvarkyti visos visuomenės gyvenimą, yra priimtini, o kurie – ne. Taigi būtent bendrasis gėris apsaugo politinį gyvenimą nuo pajungimo galingųjų interesams ir tokiu būdu iš tiesų leidžia išsaugoti laisvą visuomenę.
Kaip bendrojo gėrio idėja yra susijusi su krikščionišku pilietiniu veikimu? Pastaruoju metu pilietinis veikimas dažniausiai suvokiamas kaip aktyvių piliečių, jų grupių veikla ginant savo teises, laisves ir interesus. Dažnai ir krikščionys savo pilietinį veikimą suvokia kaip kovą už tai, kad jų puoselėjamos krikščioniškos vertybės nebūtų nustumtos, užgožtos kitų. Būtent tokiai krikščioniško pilietinio veikimo sampratai mielai pritaria ir tie, kurie atmeta bendrojo gėrio egzistavimą. Pagal jų įsivaizdavimą yra visiškai natūralu, kad esama įvairių interesų grupių ir kad jos tarpusavy kovoja už savo interesus, tačiau tuo pačiu pasakoma ir kitkas: nepamirškite – jūsų teisės ir laisvės baigiasi ten, kur prasideda kitų teisės ir laisvės. Jų supratimu, krikščionys turi teisę kovoti už negimusios gyvybės apsaugą ar santuoką, tačiau ta kova galima tik tiek, kiek tai neapriboja kitų interesų grupių teisių bei laisvių. Vadinasi, taip suprasdami pilietinį veikimą mes tiesiog tampame viena iš daugelio interesų grupių, kurių noras primesti savo vertybes ir nuostatas kitiems turi būti ribojamas.
Tačiau viskas esmingai keičiasi, jei krikščioniškam pilietiniam veikimui suteikiame kitą perspektyvą, t.y. jei suvokiame jį ne kaip kovą už savo teises ir interesus, o kaip veikimą dėl visuomenės bendrojo gėrio – mes pasisakome už pagarbą gyvybei ir negimusios gyvybės apsaugą ne todėl, kad tai yra koks nors mūsų interesas, o dėl to, kad tai yra svarbus mūsų visuomenės bendrasis gėris, mes pasisakome už šeimą, grįstą vyro ir moters santuoka, ne todėl, kad čia yra mūsų interesas, o dėl to, kad tai svarbu mūsų visuomenės bendrajam gėriui.
Taigi bendrojo gėrio samprata duoda ir orientyrą, ir motyvą tikram krikščioniškam pilietiniam veikimui.
Tad jei ši mūsų iniciatyva, pasivadinusi Krikščioniško pilietinio veikimo forumu, išties kelia sau uždavinį padaryti Lietuvą gera vieta gyventi, turime pradėti mąstyti bendrojo gėrio kategorijomis. Tik toks mąstymo perspektyvos pakeitimas gali padėti Lietuvai, kenčiančiai nuo ją ištikusios negalios – nuo to, kas galėtų būti pavadinta visuomenės sunykimu. Mūsų visuomenėje vis mažiau mąstoma, svarstoma apie bendrąjį gėrį arba tas bendrasis gėris suprantamas vis siauriau, vis mažiau žmonių jaučiasi kaip nors bendrų tikslų tarpusavy siejami, vis mažiau žmonių jaučiasi galintys čia gyventi prasmingą gyvenimą. Tai, tikėtina, yra ir viena iš giluminių emigracijos priežasčių – mes nebesijaučiame visuomenė. Gera naujiena – šie dalykai yra pakeičiami, ir pirmasis žingsnis tokių pokyčių link – pradėti rimtai galvoti, kas yra bendrasis gėris.
© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
