Skaitant komentarus apie skerdynes Charlie Hebdo susidaro įspūdis, kad piktžodžiavimas yra viduramžių atgyvena, nejaudinanti šiuolaikinių žmonių. Mercatornet.com portalo redaktorius Michaelas Cookas taip nemano.
.
Piktžodžiavimas – išpuolis prieš mūsų aukščiausiąjį gėrį
Michael Cook, portalo MercatorNet redaktorius
Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė
Nuotraukos autorius Claude Truong-Ngoc
- Šaltinis: Mercatornet.com
Pastaruoju metu stengiausi sužinoti daugiau apie praėjusią savaitę Islamo teroristų nužudytus dešimt Charlie Hebdo žurnalo darbuotojų. Šis įvykis iškelia rimtus klausimus apie santykius tarp Islamo ir sekuliariųjų Vakarų, apie žodžio laisvės vietą visuomenėje ir apie piktžodžiavimo (šventvagiškos kalbos, vert. past.) prigimtį.
Ne visi mano atradimai buvo niūrūs. Pavyzdžiui, aš aptikau mokslinį leidinį – Maledicta, tarptautinės verbalinės agresijos žurnalą – skirtą tyrinėti piktžodžiavimus ir įžeidžiančias kalbas. Beje, žurnalas nustojo eiti 2005 metais. Jo pagrindinis įnašas į mokslą, atrodo, buvo rašymas apie tokius vulgarius, agresyvius, užgaulius ir piktžodiškus posakius, kaip… Atleiskite, bet geriau jų neatskleisiu. Ko gero mano klaviatūra ištirptų, jei bandyčiau juos užrašyti kompiuteryje, nekalbant jau apie pasakymą garsiai.
Reikalas tas, kad nepaisant to, kokiais pažangiais save laikome, visada egzistuoja posakiai, kurie mus giliai užgauna.
Taip ir turi būti. Žmogus, kurio neįmanoma įžeisti, yra tas, kuris nieko nemyli, nėra niekam lojalus, neturi įsipareigojimų ir yra patologiškai vienišas. Įsivaizduokite vyrą, kuris stovi ir žiovauja, kai praeivis vadina jo žmoną &3^@)#, a %+#&@ ir &@+$&#% (visi pavadinimai paimti iš Maledicta žurnalo). Žmogiškasis padorumas reikalauja iš jo tvirtos reakcijos – tikėkimės nesmurtinės – bet empatiškos ir rūsčios.
Mes neteisingai išmokome tragedijos Paryžiuje pamoką. Teroristai teigė, kad jie keršijo už įžeidimą Alacho, prieš kurį piktžodžiavo Charlie Hebdo. Taigi mes pasmerkėme jautriai reaguojančius į piktžodžiavimą ir egzaltavome žodžio laisvę. Bet tai mums neleidžia atidžiau pažvelgti į save pačius.
Nors mūsų laikais piktžodžiavimas yra laikomas pasenusiu prietaru, mes visi karžygiškai reaguojame į piktžodžiavimus ir baudžiame tuos, kurie piktžodžiauja. Šv. Tomas Akvinietis, enciklopediškasis Viduramžių teologas, pateikia labai tikslų šio reiškinio apibrėžimą: „piktžodžiauti, reiškia niekinti kokį nors aukščiausiąjį gėrį.“
Kiekviena visuomenė privalo būti atsidavusi kokiam nors „aukščiausiajam gėriui“; tai yra ta atrama, į kurią visuomenė remiasi. Ištraukus ją, sugriūva tas sudėtingas Rube Goldbergo mechanizmas, kurį vadiname visuomene. (Rube Goldbergas buvo amerikiečių inžinierius ir karikatūristas, piešęs itin komplikuotus aparatus, skirtus atlikti paprastas užduotis, vert. past.). […]
Žinoma, šv. Tomui, kaip ir visiems tikintiesiems, tas „aukščiausiasis gėris“ yra Dievas; tą jis aiškiai pasako savo apmąstymuose: „[…] Dievas… yra pati tikrojo gerio esmė.“ Šiuo istorijos laikotarpiu mūsų sekuliarios visuomenės, ir ypač Prancūzija, atmetė Dievą kaip visuomenės atramą. Tačiau jokioje eroje jokia visuomenė negali gyvuoti be atramos; ir mums ta atrama tapo firmos Nike lozungas: „tiesiog daryk tai“ (angl. Just do it, vert. past.) Tiesiog nesivaržyk savęs išreikšti, tiesiog gyvenk taip, kaip tau norisi.
Štai kodėl praėjusį savaitgalį milijonai Prancūzijoje išėjo į gatves: jie protestavo prieš šventvagius, kurie paniekino aukščiausiąjį Žodžio Laisvės gėrį.
Viena vertus, su jais neįmanoma nesutikti. Bandymai nutildyti racionalų diskursą apie Islamo mokymą gąsdinimais nukirsti galvas, kaip tai buvo padaryta olandų kino režisieriui Theo van Goghui, yra kategoriškai nepriimtini. Tuos grasinimus įgyvendinantys fanatikai negali būti pateisinti net pačių griežčiausių Islamo teisės interpretacijų.
Bet kas atsitinka, kai kas nors pabando kvestionuoti pačią žodžio laisvę?
Nenuostabu, kad jos šalininkai reaguoja su pykčiu, kaip reaguotų žmogus, patyręs savo aukščiausiojo gėrio paniekinimą. Štai pavyzdys: reakcijos į kairiosios pakraipos laikraštyje Nouvel Obs pasirodžiusį vieno iš Charlie Hebdo įkūrėjų straipsnį. Aštuoniasdešimtmetis Henris Rousselas, dirbo redaktoriumi aštuntajame dešimtmetyje, kai šis žurnalas vadinosi Hara-Kiri Hebdo.
Jo manymu, kaltė dėl smurtinio antpuolio tenka nužudytam žurnalo redaktoriui Stéphane Charbonnierui, nusprendusiam spausdinti pažeminančias pranašo karikatūras. […]
Vis dėlto, išdrįsdamas suabejoti visiškos žodžio laisvės dogma, Rousselas tapo atakų taikiniu. […] Socialiniame tinkle Twitter jis buvo apšauktas „suvaikėjusiu“, „tipiniu kapituliuojančiu prancūzišku bailiu“, „atstumiančiu“, „tikra šlykštyne“ ir panašiai. To ir buvo galima tikėtis; Henris Rousselas nusidėjo piktžodžiavimu prieš Žodžio Laisvę.
Taigi klausimas, kurį užduoda žmogžudystės Charlie Hebdo redakcijoje, nėra leisti ar neleisti piktžodžiauti. Mes visi sutariame, kad yra nedora niekinti tai, ką mes vadiname „aukščiausiuoju gėriu“. Tai pat tai nėra klausimas ar reikia varžyti žodžio laisvę idant neįžeisti paranojiškų islamistų. Tikrasis klausimas yra toks: ar Žodžio Laisvė gali atlaikyti krūvį, kuris tenka kertinei visuomenės atramai? Ligšioliniai stebėjimai rodo, kad ji lygiai taip pat gali suplėšyti visuomenę į gabalus.
© 2015 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
