Agustin Laje
Tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų mąstytojai jau prieš keletą dešimtmečių sutiko dėl to, kad mūsų visuomenėse įsitvirtino fundamentalus pokytis. Iš pradžių kai kurie, pavyzdžiui Danielis Bellas arba Alainas Touraine‘as, pabrėždami naujas techno-struktūrines sąlygas, kalbėjo apie poindustrinę visuomenę. Tačiau greitai į sceną įsiveržė ir šiandien įvairiausiose disciplinose ir pamąstymuose šiems laikams nusakyti yra naudojama iš architektūros srities pasiskolinta kategorija – postmodernizmas.
Norėčiau išskirti Fredrico Jamesono publikacijoje Postmodernizmas išsakytas mintis apie psichinį naujosios eros habitus, įvardintą kaip šizofrenija. Postmoderni visuomenė yra išties visuomenė, pažymėta šizofrenijos. Žinoma, kalbama ne apie klinikinę diagnozę. Tai J. Lacanas pasitelkė šizofrenijos konceptualizaciją kaip iliustraciją, kadangi šizofrenija jam simbolizuoja lingvistinę betvarkę, kurioje sutraukomi svarbūs saitai ir galiausiai paliekami tik reikšminiai fragmentai, nesugebantys suformuluoti pastovios reikšmės.
F. Jamesonas šį vaizdinį dažniausiai naudojo estetinei kritikai ir kalbėdamas apie dabarties atsiribojimą nuo praeities bei ateities. Dabarties momentą jis pavaizdavo kaip impotentišką ekstazę (galbūt šiandien tai ne filosofine prasme, bet visiems gerai žinomu posakiu vadiname carpe diem?). Vis dėlto šizofrenijos įvaizdis yra toks stiprus, kad galime naudoti jį kritikuodami kitus mūsų postmodernios būklės aspektus.
Maištą prieš protingas pastangas suvaldyti jusles šiandien gerai įkūnija dekonstrukcionizmas. Šis maištas mus pastatė prieš reliatyvizmą: ne tik moralinį bei kultūrinį, bet prieš realybę, kurioje katinas yra šuo, o šuo yra katinas. Ir šitaip mūsų visuomenėje represijai pavyko persirengti laisvės drabužiu, privilegijoms – lygybe, tolerancijai – reikalauti cenzūros, o įvairovę įtvirtinti reikalaujant vienodumo. Mūsų visuomenėje dialogas pasiekiamas pasitelkus lazdą, o socialinę erdvę pliuralizmo vardu užvaldė nepakenčiama kakofonija, kur visi turi sakyti maždaug tą patį.
Kas tai, jei ne visuomenės šizofrenija?
Štai ir šią savaitę Nacionaliniame La Pampos universitete teisės studentė M. Pradena netikėtai buvo aptalžyta keturių feminisčių. Studentė fakultete klijavo plakatą prieš abortą. Kitą dieną iš jos interviu paėmė žurnalistai, tačiau jie nesugebėjo toleruoti tokio „kognityvinio disonanso“ ir nusprendė nutraukti tiesioginę transliaciją palikdami mintį, kad pati studentė kalta dėl išpuolio, kurį išprovokavo jos mėginimas pakabinti plakatą. Mūsų visuomenė agresores vadina „feministėmis, kurios kovoja už moterį“, o auką vadina moterimi, kuri „nevertina savo lyties“. Jos istorija tad ir neverta atgarsių.
Beveik tuo pačiu metu Argentinos mokesčių inspekcijoje dirbantis Sergio Lazarovich pakeitė lytį ir tapo Sergia tam, kad galėtų būdamas 60-ties išeiti į pensiją kaip ir kitos moterys. Žinoma, o kodėl nepasinaudoti šiuo privalumu visuomenėje, kuri teigia, kad tiesos nėra ir kad asmeninis savęs vertinimas lygus realybei? Visuomenėje, kur šiai realybei privalo paklusti ir tie, kuriems toks požiūris nepriimtinas.
Taip pat šią savaitę Čilėje buvęs kandidatas į prezidentus José Antonio Kastas, dešiniųjų pažiūrų atstovas, turėjo skaityti paskaitą Arturo Prat universitete surengtoje konferencijoje. Keliasdešimt kairiųjų nusprendė, kad jo balsas neturi būti išgirstas ir užpuolė pranešėją bei penkis jį lydėjusius asmenis. Vaizdo įrašuose matyti baisi agresija bei neapsakoma neapykanta. J.A. Kastas buvo hospitalizuotas dėl kaulų lūžių, tačiau mūsų visuomenės šizofrenikų akyse jis yra „fašistas“, kurio idėjų raiška sustabdyta dėl demokratijos ir tolerancijos.
Panašiu metu kovo 21 d. paminėta Dauno sindromo diena. Skirtingais būdais bandyta švęsti skirtumus. Tviteryje pasklido mada užsirašyti #PasaulineDaunoSindromoDiena. Daugybė garsių žmonių, kurie palaiko aborto idėją, taip pat viešai šventė skirtumus nesusimąstydami, kad šalyse, kur abortas legalizuotas, šie skirtumai jau faktiškai neegzistuoja, nes abortas tapo eugenikos įrankiu Dauno sindromą turintiems kūdikiams sunaikinti. Islandijoje faktiškai 100 proc., Danijoje – 98 proc., Jungtinėje Karalystėje – 90 proc., Ispanijoje – 85 proc. sindromą turinčių vaikų yra abortuojami. Tai yra tik keleto valstybių statistika. Socialinė šizofrenija leidžia švęsti skirtumus ir eugeniką tuo pat metu ir be jokio susimąstymo.
Postmodernizmas yra kompensacija, kurią užsidirbo kairieji už 1960-ųjų fiasko. […]
Paradoksalu, bet kažkada Herberto Marcuse‘o pasmerkto vienmačio žmogaus vaidmenį šiandien išskirtinai įkūnija progresyvistas, rūpestingai suformatuotas iki šiol neregėtos įvairovės žiniasklaidos priemonių, kurios visos skleidžia tą patį. Progresyvistas, parengtas universitetų struktūros, kuri universitetą pavertė ne diskusijų erdve, o erdve, kurioje sunaikinamos sunaikinimui pasmerktos idėjos imituojant debatus, kuriuose debatuotojai mąsto iš esmės vienodai. Niekada taip tiksliai kaip šiandien netiko M. Horkheimerio ir T. Adorno terminas kultūrinė industrija ir niekada jis nebuvo taip nurašytas kaip šiandien.
Šiame kontekste daugelis klausia savęs, ką reiškia politinis nekorektiškumas, apie kurį tiek daug kalbama pastaraisiais metais. Manau, kad jis paprasčiausiai reiškia pastangas išsilaisvinti iš šizofrenijos, kuri, kaip sakė F. Jamesonas, brangiai kainuoja postmodernybės psichikos sistemai.
versta iš El progresismo y la esquizofrenia social
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
