Argentinos parlamente vykstant diskusijoms dėl aborto, su abortą išgyvenusiais asmenimis dirbanti psichologė Mariana Kappelmayer dalijasi įžvalgomis apie kai kurias traumas, kurias išgyvena moterys ir vyrai, pasirinkę nutraukti savo pradėto vaiko gyvybę.
„Kai ėmiausi šios užduoties, negalėjau įsivaizduoti, kiek tai man reikš: palydėti motinos ar tėvo skausmą dėl sprendimo daryti abortą – tai stebėti žmogaus trapumą“, – Argentinos dienraščiui El Clarín teigė M. Kappelmayer.
Ji atskleidė, kad savo darbe palydėdama asmenis po aborto per projektą Viltis ji yra „istorijų, pilnų skausmo ir tylos, liudininkė. Galiu patvirtinti apie visuomenės nesugebėjimą susitvarkyti su sudėtingiausiomis realijomis“.
Psichologė teigia, kad pasaulyje atlikti tyrimai patvirtina, kad abortas sukelia rimtus asmens ir emocinio vystymosi sukrėtimus ir tvirtina, jog visuomenė neinformuota apie „antrines aborto aukas“, kadangi aborto aukomis tampa ne vienas, o du ar daugiau žmonių. Vaiko mama ir tėtis taip pat sužeidžiami“.
M. Kappelmayer tikina, kad „giliai viduje nė viena moteris nenori darytis aborto“. Vis dėlto neretai jos kenčia nuo didelio spaudimo, todėl „ignoruoja savo vidinį balsą ir nutraukia savo vaiko gyvybę, pačios save sužeisdamos“.
„Abortas visada yra traumuojanti patirtis, kuri reiškia kito mirtį. Šiuo atveju tai yra vaiko mirtis ir tai peržengia natūralias žmogaus funkcionavimo ribas“, – aiškina ji. Kalbėdama apie po aborto išgyvenamą traumą, psichologė paaiškino, kad tai pasireiškia kaip „fizinių, psichologinių ir dvasinių simptomų visuma, kuri sudaro potrauminiam stresui su tam tikromis specifinėmis charakteristikomis būdingą vaizdą“. Šiai būsenai gali būti būdingi „migrena, natūralaus kūno ritmo sutrikimai, irzlumas, psichinis nestabilumas, energijos trūkumas, seksualinė disfunkcija, depresija, žema savivertė, kaltė, liūdesys ir daugeliu atveju – noro gyventi praradimas“.
Tai, kas vyksta po aborto, yra trauma, nes „kad galėtum atimti savo vaiko gyvybę, visų pirma reikia paneigti jo žmogiškumą, sudaiktinti jį, prilyginant jį tik ląstelių sankaupai […] Jo egzistencijos ir prigimties neigimas sukelia kliūčių įsisąmoninant gedėjimą ir taip išprovokuojami gynybiniai mechanizmai, kadangi stengiamasi išvengti kančios. Visgi padaroma dar didesnė žala, kai šie mechanizmai perkeliami į kitus santykius. Taip suyra santykiai su sutuoktiniu ar partneriu, kitais vaikais ir aplinkiniais žmonėmis“, – aiškina M. Kappelmayer.
Šiuo atžvilgiu projektas Viltis, kurį vykdo psichologė, siekia „padėti tiems, kurie paliesti šio nužmoginimo klystkelio, siekiant išgydymo ir kitų santykių atstatymo“. Psichologės teigimu, tam reikalinga išlaisvinti pyktį ir užgniaužtą skausmą bei išjausti gedėjimą dėl asmens, o ne daikto.
Šiame sveikimo procese pirmasis žingsnis bus pripažinti, kad su abortu buvo ne „nutrauktas nėštumas“, o „nutraukta vaiko, anūko, sūnėno…“ gyvybė. Gyvybė besivystančio asmens, kuris vien savo egzistavimu užmezgė biologinį ir emocinį ryšį su savo mama. Psichologė užtikrino, kad „tik atkurdami šį ryšį ir vėl grąžindami žmogiškumą šiam kūdikiu tėvai sugeba atgauti viltį ir iš naujo pradėti gyvenimą“.
M. Kappelmayer perspėja, kad tie, kurie teisinėje sistemoje ignoruoja šią tikrovę, „bendradarbiauja įtvirtindami nužmoginimą kaip problemų sprendimo būdą, ir taip silpnina šeimos funkciją bei slopina tai, kas yra žmogiškumo pagrindas“.
versta iš Psicóloga advierte del sufrimiento de mujeres y hombres tras el aborto
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
