Robert Clarke. Ar civilinės partnerystės institutas prisideda prie santuokos sampratos pakeitimo?

Robert Clarke

Robertas Clarke’as yra ADF International Europos bylų skyriaus direktorius. ADF International yra 3000 teisininkų vienijanti organizacija, kuri dirba Jungtinių Tautų, Europos Tarybos, ES ir kitose institucijose. Balandžio 26 d. teisininkas R. Clarke’as viešėjo Lietuvoje ir LVI organizuotoje konferencijoje Seime skaitė pranešimą “Ar civilinės partnerystės institutas prisideda prie santuokos sampratos pakeitimo?”.

Civilinių partnerysčių kūrimas yra santuokos sampratos pakeitimo, į ją įtraukiant vienos lyties porų santuokas, strategijos dalis. Beveik visose valstybėse, taip pakeitusiose santuokos sampratą, prieš tai buvo įteisintos partnerystės. Net ir neapibrėžtai ateičiai tokią galimybę sukuriantys teisės aktai yra dalis strategijos, kuria siekiama paveikti viešąja nuomonę būsimoms sąjungoms suteikiant legitimumą, kol viešoji nuomonė dar nepalanki staigiam jų įteisinimui.

Strategija

Tai, kad daugelyje valstybių civilinių partnerysčių arba santuokų įteisinimas beveik neišvengiamai vedė prie santuokos sampratos pakeitimo, nėra atsitiktinumas. Keesas Waaldijkas, Williamas N. Eskridge‘as, Yuvalis Merinas – žymūs teisininkai, besispecializuojantys LGBT teisėje – tai vadina mažų pokyčių teisėje arba inkrementalizmo teorija. Jie teigia, kad kelyje į vienalyčių porų santuoką kiekviena valstybė pereina tris etapus:

1. sodomijos įstatymų (past. – įstatymai, kriminalizuojantys vienalyčius santykius) panaikinimas;
2. LGBT bendruomenės narius saugančių antidiskriminacinių įstatymų priėmimas;
3. civilinių partnerysčių, pagreitinančių tos pačios lyties asmenų santuokos legalizavimą, priėmimas.

Europos kontekste pirmi du etapai yra praktiškai neginčijami: atsižvelgdamos į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, Europos Tarybai priklausančios valstybės yra atšaukusios sodomijos įstatymus, o bet kuri narystės ES siekianti valstybė turėjo ir turi priimti antidiskriminacinius teisės aktus, ginančius LGBT bendruomenę.

Yra teigiančių, kad trečiasis etapas gali visuomenei atskleisti jos baimės dėl vienalyčių partnerysčių ir jų neigiamų padarinių nepagrįstumą. Tuo norima pasakyti, kad „kai bus pereiti visi ankstesni etapai, tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas atrodys mažas žingsnis“. Šiame kontekste K. Waaldijkas pastebi: „Nyderlandai eina tuo pačiu keliu kaip daugelis Europos valstybių, todėl atsivėrimas vienos lyties porų santuokoms atrodo natūralus“. W.N. Eskridge‘as detalizuoja, kad šie veiksmai seks tik tuo atveju, jeigu keisis visuomenės požiūris: „kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, būtina kartoti, jog visuomenės požiūriui įtakos gali turėti teisiniai pokyčiai“. Jo knygoje cituojami mokslininkai papildo, kad kai įstatymai į LGB žmones atkreipia daugiau dėmesio, visuomenė juos labiau priima. Kuo labiau visuomenė juos priima, tuo lengviau priimti homoseksualams palankius teisės aktus ir įteisinti vienalytes santuokas.

Strategija veikia: pavyzdžiai

Aptartą inkrementinį požiūrį pagrįstai iliustruoja vienos įtakingiausių Jungtinėje Karalystėje homoseksualų darbotvarkės lobizmo grupės Stonewall pavyzdys. 2006-2010 metais Stonewall tvirtino, kad vienalytės santuokos idėja yra nepopuliari LGBT bendruomenėje, daugelis, praktikuojančių homoseksualius santykius, jai prieštarauja, o civilinė partnerystė yra pakankamas institutas vienalytėms poroms. 2010 m. spalio pabaigoje oficiali Stonewall politika pasikeitė į palaikančią vienos lyties santuokas.

2011 m. rugsėjo mėnesį konservatorių/ liberalų demokratų koalicija paskelbė planus tartis su visuomene dėl civilinės santuokos įteisinimo vienalytėms poroms. Šiek tiek greičiau nei po dvejų metų, 2013 m. liepos mėnesį, santuokos sampratą keičiantis įstatymo projektas sulaukė karališkojo pritarimo.

Žvelgiant arčiau į Europą, Airijos grupė Marriage Equality rašė: „nors civilinė partnerystė buvo svarbus gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transeksualų santykių pripažinimo žingsnis, dar turime atlikti nemažai darbo tam, kad pasiektumėme pagrindinį tikslą dėl tos pačios lyties porų, jų šeimų ir vaikų lygybės. Įstatymuose tarp civilinės partnerystės ir santuokos mes identifikavome daugiau nei 160 skirtumų“.  Panašiai, Globalaus lygybės tinklo Airijoje (angl. Global Equality Network in Irenald) pranešime konstatuojama, kad 2015 m. referendumas dėl civilinės santuokos „turėtų būti laimėtas, atsižvelgiant į civilinių partnerysčių sėkmę“. 2015 m. gegužės referendumu buvo žengtas paskutinis žingsnis, keičiant santuokos sampratą Airijoje.

Apžvelgiant pasaulio praktikas, panašią kampanijos medžiagą pateikia Australijos grupė Australian Marriage Equality, kuri teigia, kad „vis daugiau valstybių juda nuo to, kas vadinama nepasisekusiu civilinių partnerysčių eksperimentu prie santuokų lygybės įteisinimo“.

Strategija: pasaulyje

Civilinių partnerysčių ir tos pačios lyties asmenų santuokų apžvalga pasaulyje yra informatyvi:

Valstybė	Tos pačios lyties porų partnerysčių įteisinimas	Tos pačios lyties porų santuokų įteisinimas	Kiek metų praėjo nuo partnerysčių iki santuokų įteisinimo?
Airija	2011	2015 m. gegužės 22 d.	4
Anglija ir Velsas	2005	2013 m. liepos 17 d.	8
Argentina	2002-2009, priklausomai nuo šalies regiono	2010 m. liepos 21 d.	8
Belgija	2000, įteisintas bendras gyvenimas nesusituokus	2003 m. sausio 3 d.	3
Brazilija	2004, nors kai kurie individualūs teisiniai sprendimai įsigaliojo anksčiau	2013 m. gegužės 16 d.	9
Danija	1989, pirmoji pasaulyje	2012 m. birželio 15 d.	23
Islandija	1996	2010 m. gegužės 17 d.	14
Ispanija	1998-2005, priklausomai nuo šalies regiono	2005 m. liepos 3 d.	5
JAV	–	2015 m. birželio 26 d.	–
Kanada	2001-2003, priklausomai nuo šalies regiono	2005 m. liepos 20 d.	4
Kolumbija	2007, Konstitucinio teismo sprendimu	2016 m. balandžio 28 d.	9
Liuksemburgas	2004	2014 m. birželio 18 d.	10
Naujoji Zelandija	2005	2013 m. balandžio 17 d.	8
Nyderlandai	1998, registruota partnerystė	2001 m. balandžio 1 d.	3
Norvegija	1993	2008 m. gegužės 11 d.	15
Pietų Afrika	2006	2006 m. lapkričio 30 d.	0
Portugalija	2001	2009 m. gegužės 17 d.	8
Prancūzija	1999	2013 m. gegužės 18 d.	14
Suomija	2002	2017 m. kovo 1 d.	15
Škotija	2005	2014 m. vasario 4 d.	9
Švedija	1995	2009 m. gegužės 1 d.	14
Urugvajus	2008	2013 m. gegužės 3 d.	5
			Vidutiniškai: 8,6 metų

 

Visose valstybėse, įteisinusiose tos pačios lyties asmenų santuoką, išskyrus Pietų Afrikos Respubliką, prieš tai sekė įvairaus pobūdžio registruotos partnerystės institutas. Vidutiniškai nuo civilinės partnerystės įteisinimo iki santuokos sampratos pakeitimo valstybėse praėjo 8,6 metai. Žinoma, tai, kad visos šios šalys prieš pakeisdamos santuokos sampratą buvo įteisinusios civilinę partnerystę, neįrodo, kad pastaroji yra vienalyčių santuokų įteisinimo priežastis, tačiau ryšys tarp jų yra akivaizdus.

Be to, atsižvelgiant į aptartą strategiją, nenuostabu, jog daugelyje šių šalių civilinės partnerystės buvo pristatytos kaip „atsakymas“ į tariamą diskriminaciją, visuomenei ir/ ar valdžiai tikint, kad partnerystės bus klausimo sprendimo pabaiga. Vis dėlto atrodo, kad daugeliu atveju pagrindiniu tikslu buvo santuokos sampratos pakeitimas, tačiau jis buvo per didelis, kad nuo jo pradėti pokyčius. Po to, kai įteisinama civilinė partnerystė, seka jos ir santuokos skirtumų teisėje identifikavimas, kampanijos žiniasklaidoje, bylinėjimasis dėl egzistuojančios diskriminacijos. Net jeigu panaikinimai visi skirtumai – nuo mokesčių iki galimybės įsivaikinti -, išlieka argumentas, kad civilinė partnerystė tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia mažiau „orumo“ ir „garbės“, ir tai galima pataisyti tik „visiška santuokų lygybe“.

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.