Lapkričio 23 dieną Lietuvoje viešėjo ir paskaitą skaitė garsi lytinio ugdymo specialistė iš Prancūzijos Ines Pelissie du Rausas (Inès Pelissié du Rausas). Sorbonos universiteto filosofijos mokslų daktarė ir penkių vaikų mama prancūzų kalba yra išleidusi net keturias viena kitą papildančias knygas apie paauglių lytinį ugdymą ir rengimą šeimai. Konferencijoje Ines dalinosi sukaupta patirtimi ir žiniomis, trumpai pristatė savo knygas apie lytiškumą bei atsakinėjo į klausytojų klausimus ir abejones. Vos vieną dieną Lietuvoje viešėjusi Ines rado laiko ir konferencijai, ir pasivaikščiojimui po rudenišką Vilnių, ir interviu.
Kaip nusprendėte atsidėti lytinio ugdymo temoms?
Jau nuo paauglystės žavėjausi Jono Pauliaus II kūno teologija. Dažnai klausdavau savęs, kodėl žmogus turi įgimtą drovumo, padorumo jausmą, apie kurį taip genialiai kalba Karolis Wojtyla. Pamaniau, kadangi šis reiškinys egzistuoja, vadinasi, filosofijoje, antropologijoje, etnologijoje neabejotinai rasiu argumentų ir atsakymų, kurie man padės į šį aspektą pažiūrėti iš filosofijos, o ne teologijos perspektyvos. Taip Paryžiaus Sorbonos universitete apgyniau su didele aistra parašytą filosofijos doktorantūros disertaciją apie meilę ir drovumą. Rašydama ją vis labiau įsitikinau, kad žmogus yra taip giliai įsisąmoninęs savo asmens orumą, kad padorumas, drovumas pasireiškia net ir kūno reakcijomis. Filosofijos bei antropologijos žinios įgalino mane toliau gilintis į jausmų ir lytiškumo ugdymą.
Pabaigusi studijas išleidau pirmąją knygą „Prašau, papasakok man apie meilę“ ir skaičiau paskaitas apie meilę ir lytiškumą. Kadangi auginau penkis vaikus, kuriems nuolat kildavo įvairių klausimų, domėjausi, ar yra daugiau knygų šiomis temomis. Tačiau beveik viskas, ką rasdavau, buvo vulgaru. Apie žmogaus lytiškumą ir seksualumą mano rastos knygos kalbėdavo kaip apie kažkokį daiktą arba „žaidimą“. Kitose knygose šiomis temomis būdavo kalbama aptakiai, nekonkrečiai, tarsi nedrįstant. Dėl to manau, kad verta dirbti šioje srityje, ypač Prancūzijoje, kur trūksta geros literatūros, o mokyklose vaikai privalomai mokomi, kaip mylėtis įvairiausiais būdais, pabrėžiant, kad svarbiausia tėra užsidėti prezervatyvą.
Ar Prancūzijoje tėvai gėdijasi su savo vaikais kalbėti apie brendimą bei lytiškumą?
Manau, kad taip yra visur, nes žmogui būdingas natūralus drovumas. Kalbėdami šiomis temomis tėvai neišvengiamai pasako ir intymią tiesą apie save, o tai nepatogu. Taigi mano didžiausias noras – įgalinti tėvus duoti atsakymus, parinkti tinkamus ir paprastus žodžius, kuriuos jie galėtų vartoti kalbėdami su savo vaikais. Vaikai labai nori išgirsti atsakymus. Kai jie klausia tėvų, „iš kur atsiranda vaikai“, jie juk iš tiesų nori paklausti: „O iš kur aš atsiradau?“ Taigi svarbu išmokti pasakyti vaikams tiesą bei atskleisti ryšį tarp lytiškumo ir gyvybės. Kadangi nesąmoningai bijome kalbėti seksualumą, galvojame, kad tai, ką jiems pasakysime, bus negražu, „nešvaru“. Visgi žmogus yra lytinė būtybė, todėl reiškia išmokti apie tai kalbėti natūraliai, išsamiai ir padoriai, iš tikrųjų atsakant į rūpimus klausimus, bet kartu ir neiškraipant turinio vulgariais ar lytiškumą menkinančiais komentarais. Net ir nekrikščionys turi išmokti atsakyti į šiuos klausimus ir suprasti, kad kalbama apie tokį gražų dalyką kaip žmogaus lytiškumas ir seksualumas, kuris labai skiriasi nuo gyvuliško seksualumo, kuris su asmeniška meile neturi nieko bendra.
Kokios yra pagrindinės klaidos, kurias daro tėvai, kai kalba su savo vaikais apie lytiškumą, brendimą ir lytinius santykius?
Pagrindinė klaida yra sakyti: „Papasakosiu apie tai vėliau.“ Jei šitų dalykų nepapasakosite vaikui laiku, tai padarys kiti ir padarys tai daug blogiau. Kas šiandien papasakoja daugiausia ir blogiausiai? Pornografinis turinys. Jei nekalbate su vaiku, vengiate šių temų, vaikai, pamatę nepadorų ir vulgarų turinį, sąmoningai arba nesąmoningai interpretuoja: „Štai kodėl tėvai nenorėjo su manimi apie tai kalbėti. Juk tai šlykštu.“ Taip vaikai neatranda, kas yra meilė. Geriau kalbėti per anksti nei per vėlai. Ir geriau kalbėti per vėlai, negu nekalbėti niekada. Tėvai turi būti pirmieji lytiškumo ugdytojai. Jie privalo papasakoti apie meilę ir pasakyti, kad pornografija ir kitas nepadorus turinys nėra meilė. Jei tėvai netyčia pavėluoja, jie turi ištaisyti klaidą sakydami: „Tai, ką tu matei, yra bjauru, nes tai nėra meilė. Aš tau papasakosiu apie meilę ir iš jos kylančią nuostabią dovaną – gyvybę.“
Kokius dalykus reikia pabrėžti atskirai ugdant mergaites ir berniukus?
Yra klausimų apie brendimą, kuriuos reiktų berniukams ir mergaitėms aiškinti atskirai. Nenuostabu, kad brendimo požymių jiems atsiras, todėl tėvai turėtų mokėti tai paaiškinti. Mergaitėms labai svarbu papasakoti apie tai, kaip saugoti savo intymumą. Daug mažų mergaičių nemoka saugoti savo privatumo, tačiau ėmusios bręsti jos darosi atidesnės sau, savo kūnui ir jį suprasti. Mažai mergaitei būtina paaiškinti, koks nuostabus jos kūnas ir kaip jame vieną dieną skleisis naujo žmogaus gyvybė. Tai ir biologinis faktas, ir nenuginčijamas moters kūno grožis, kurį dera gerbti ir su kuriuo verta išmokti elgtis oriai. Berniukus nuo mažens reikia mokyti atsakomybės, ypač atsakomybės už elgesį su mergaitėmis, kad vieną dieną jis sugebėtų prisiimti atsakomybę už moterį ir naują gyvybę. Žmogaus širdyje yra tam tikrų prigimtinių dalykų, kuriuos verta puoselėti. Berniukus reikia ugdyti būti atsakingais džentelmenais, o mergaites – princesėmis (ne paviršutiniškumo, o orumo ir savigarbos prasme), kurios suvokia, koks nuostabus yra jų kūnas ir kokia didelė yra privilegija išnešioti naują gyvybę.
Sakote, kad tinkamas lytinis ugdymas yra tas, kuris įgalina jaunus žmones mylėti ir kurti brandžius amžinai išliekančius santykius.
Lytiniame ugdyme mes turime du pasirinkimus: arba mokyti į savo lytiškumą žiūrėti tik kaip į žaisliuką ir malonumų oazę, arba mokyti vaikus ir paauglius kurti stabilius ir ilgalaikius santykius, kuriuose seksas būtų tikros meilės patvirtinimas. Jaunimas šiandien yra neretai nusivylęs savo tėvų, šeimos gyvenimu, savo pačių nesugebėjimu mylėti. Jie visi pripažįsta, kad norėtų išmokti mylėti bei būti laimingi santykiuose, tačiau tai jiems atrodo labai sunku, beveik neįmanoma. Mano pasiūlymas yra mokyti vaikus tokios jų kūno ir asmens sampratos, kuri padėtų jiems suprasti, kokie nuostabūs dalykai yra žmogiškasis orumas, prigimtis ir meilė. Didžiausias žmogaus troškimas – mylėti amžina meile, tačiau reikia išmokyti juos mylėti, nes mylėti reikia mokytis. Kai tarp vyro ir moters jau nuo pažinties pradžios nėra siekio, kad kuris nors dominuotų seksualine prasme, o visų pirma ieškoma gilios draugystės, tokie santykiai vystosi sėkminga linkme. Berniukai, vyrai nesąmoningai ieško save gerbiančių ir orių mergaičių, moterų, kurios pirmiausia galėtų būti jų geriausios draugės. Net ir santuokos sėkmė labiausiai priklauso būtent nuo gilios ir intymios draugystės tarp vyro ir moters. Jaunimą reikia mokyti supratimo, kad kitas žmogus visų pirma yra man brolis arba sesuo, kad tarp mūsų yra fundamentali lygybė ir gali egzistuoti asmeniška bei tvirta draugystė. Tačiau manau, kad labiausiai draugystės pradžia priklauso nuo moters, mergaitės, kuri, išlikdama ori princesė, privalo parodyti liniją, kurios peržengti negalima nė vienam, kuris nepretenduoja į asmenišką ir gilų įsipareigojimą mylėti.
Kaip vertinate ideologizuotą lytinį švietimą, kuris moko apie neva egzistuojančias daugybę lyčių, bei tikina, kad svarbiausia „apsisaugoti“ nuo lytinių santykių pasekmių?
Mane labiausiai sukrėtė atradimas, kad jaunimas, kuris atvirai ugdomas pagal tokius „apsisaugojimo“ nuo pasekmių principus, galiausiai ima manyti, kad seksas yra kažkas nerimto ir netgi bjauraus. Kad vaikas taip mano, labai normalu, jis tiesiog turi žmogaus širdį, o žmogaus širdis nėra sukurta bjauriems dalykams. Žmogaus širdis nėra sutverta girdėti, kad kūnas nieko nereiškia, kad su juo galima daryti bet ką, kas teikia malonumą ir pasitenkinimą. Nemoksliškas yra ir mokymas apie daugybę egzistuojančių lyčių bei orientacijų. Prigimtis įrašyta žmogaus genuose. Jau nuo pat pradžių gamta mums paliko žinutę apie mus pačius. Labai gaila, kad šiandien toks aiškus dalykas kaip skirtumas tarp dviejų lyčių dirbtinai trinamas. Mama ir tėtis, vyras ir moteris šeimoje yra reikalingi normaliam psichiniam vaiko vystymuisi. Akivaizdu, kad jei šeimoje mama ir tėtis gerai išgyvena savo moterišką tapatybę santykyje su vyru ir vyrišką tapatybę santykyje su moterimi, vaikas natūraliai tapatinasi su tuo, kuo jis yra jau nuo pat savo atsiradimo.
Šiandien atkreipiamas dėmesys į tėvo, vyro vaidmens menkėjimą šeimoje.
Pasidalinsiu viena istorija iš mūsų šeimos gyvenimo. Kartą mūsų penkiametis sūnus papasakojo, jog darželyje išmoko, kad vaikas gali turėti tėtį ir mamą, du tėčius arba dvi mamas. Pamenu, kad viduje labai supykau dėl tokio vaiko klaidinimo ir paaiškinau jam, jog tai netiesa ir kad vaikas atsiranda iš tėčio ir mamos. Pasakiau, jam, kad būna situacijų, kai galiausiai vaikas auga tik su mama, tik su tėčiu ir panašiai, tačiau pagrindas vaikui atsirasti yra mama ir tėtis. Vaikas nesutiko su manimi, nes „auklėtoja sakė ne taip“. Suprantate, neretai vaikams mokytojo autoritetas mokykloje būna psichologiškai didesnis. Aš nieko nebesakiau, tačiau papasakojau apie tai vakare namo grįžusiam vyrui. Jis pasikvietė vaiką ir pasakė: „Mama teisi, vaikas negali egzistuoti, jei neturi tėčio ir mamos. Jei tau buvo pasakojama kitaip, vadinasi, tai buvo melas.“ Tėvo autoritetas šeimoje yra labai svarbus. Vaikai ieško tėvo galutinių atsakymų, tvirtumo, patvirtinimo. Vyras ir moteris – tai du vienas kitą papildantys ir skirtingi būdai mylėti, o tėvystė ir motinystė yra du skirtingi nuostabaus žmogiško pašaukimo raiškos būdai. Vyriškumo ir tėvystės menkėjimas – tai feminizmo įsigalėjimo pasekmė. Kai pervertiname moteriškas savybes ir norime, kad vyrai būtų moteriški, kai vyriškumą suprantame blogai, blogai suprantame ir tėvystę. Šiandien tėvo vaidmuo dažnai apsiriboja ėjimu į darbą ir grįžimu iš jo. Kartais moteris pati išstumia vyrą iš šeimos, namų židinio, ir siekia kontroliuoti visus namų kampus bei užsiimti vaikais, kuriuos ji viena geriausiai pažįsta. Taip vyras savaime lieka šeimos užribyje. Manau, kad yra būtina sugrąžinti vyrus, tėčius į namus ir leisti jiems vėl būti šeimos galvomis. Net ir vaiko vystymuisi tėtis turi ypatingą vaidmenį. Štai po gimimo dar keletą metų vaikas ir toliau pasilieka tarsi trumpa bambagysle susietas su savo mama. Tai normalu ir reikalinga, tačiau palaipsniui vaikas turi išmokti tapti vis savarankiškesnis. Tėvo užduotis – natūraliai ir palaipsniui išmokyti vaiką atsiskirti nuo mamos, suteikti jam tvirtumą, pasitikėjimą, parodyti vaikui jo galimybes ir išsiugdyti tam tikrus principus, vidinę pusiausvyrą bei sveiką savivertę.
Kalbino ir iš prancūzų kalbos vertė Salomėja Fernandez Montojo
© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
