Katy Faust
Prieš perskaitydama straipsnį apie tai, kad Robbie Williamsas ir Ayda Field susilaukė surogatinio kūdikio, apie šią porą beveik nieko nežinojau. Tačiau iš antraštės jau žinojau vieną dalyką apie jų naujagimę Colette (Coco) Josephine Williams – ji liūdi.
Poros socialinio tinklo paskyroje neskelbiama, kodėl Coco gimė surogacijos pagalba. Galbūt A. Field turėjo sunkumų po ankstesnių gimdymo, o gal tiesiog norėjo įsisprausti į blizgančią suknelę. Kad ir dėl kokių priežasčių įžymi pora pasirinko surogatinę motinystę, už tai moka mažylė Coco.
Surogacija gali išpildyti suaugusiųjų troškimus, tačiau ji visuomet žalinga vaikams. Net ir geriausiu atveju kaip šis, kai genetiniai mama ir tėtis taip pat yra ir „planuojami tėvai“ (angl. intended parents), surogacija verčia vaiką aukoti svarbų ryšį su pagimdžiusia motina. R. Williamsas ir A. Field gali būti mergaitės biologiniai tėvai, tačiau gimimo dieną surogatinė motina yra vienintelė iš tėvų, kurią Coco pažįsta.
Coco ilgisi nežinomos surogatinės motinos kūno ir balso, atpažįsta jos kvapą. Tai surogatinės motinos pienas aprūpina kūdikį būtinomis maistinėmis medžiagomis, kurios ne tik užpildo Coco pilvuką, bet ir patenkina jos mažą širdį. Juk neguldome naujagimių ant atsitiktinių moterų krūtinių, kad jos galėtų sukurti ryšius. Guldome juos ant jų motinų krūtinių, nes jos jau turi egzistuojantį ryšį. Kažkada Coco rūpės, kad ji genetiškai susijusi su R. Williamsu ir A. Field, bet šiandien jie jai yra tik du nepažįstamieji svetimame pasaulyje.
Praeitą vasarą visa šalis niršo matydama prie valstybės sienų nuo tėvų atskiriamus vaikus, nes vaiko atplėšimas nuo tėvų yra žiaurus, ir visi tai žino. Peticijoje dėl sienų politikos nutraukimo, kurią pasirašė 12,6 tūkst. psichinės sveikatos specialistų, rašoma: „apsimesti, kad atskirti vaikai neužauga su šios traumuojančios patirties atsiminimais, reiškia ignoruoti viską, ką žinome apie vaiko vystymąsi, smegenis ir traumą“. Ir vis dėlto manau, kad daugelis tų, kurie viešai smerkė atskyrimus prie sienos, švęstų surogacijos keliu gimusius Chicago Kardashian-West ir Robertą Ray Black-Daley, nepaisant to, kad jų atskyrimas nuo mamos buvo planuojamas nuo pat pradžių.
Jeigu manote, kad nuo mamos atskirtas dvimetis patiria traumą, o kūdikis nejaučia jokio skirtumo, pasakysiu štai ką.
Kurdama vaikų teisių organizaciją Them Before Us susidūriau viena demografinė grupė, kurią buvo sunku palenkti. Tai – ne vienos lyties tėvus turintys vaikai, kuriems reikia vietos apsvarstyti tėvo ar motinos neturėjimą ir nebūti išvadintiems fanatikais. Tai – ne išsiskyrusių tėvų vaikai, kurie netgi būdami ketvirtoje dešimtyje stengiasi Kalėdų dieną nudžiuginti abejus tėvus. Tai – ir ne donorų vaikai [vert. past. – susilaukti dirbtinio apvaisinimo būdu], kurių pasakojimai atskleidžia, jog „buvimas mylimu ir laukiamu“ nekompensuoja nesamo tėvo. Tai – įvaikiai.
Yra įvaikių, kurie nepritaria mūsų misijai, nes remiame įvaikinimą kaip būdą pataisyti susidariusią situaciją. Daugelis tų, kurie buvo įvaikinti tik gimę, jaučia patyrę pirminę skriaudą, kai buvo atskirti nuo pagimdžiusios motinos – net ir tuo atveju, jei vėliau buvo gavo mylinčius namus.
Jie neklysta. Tyrimai rodo, kad atskyrimas nuo motinos yra pagrindinis psichologinį stresą sukeliantis veiksnys kūdikiui, ir netgi trumpas mamos netekimas gali visiems laikams pakeisti kūdikio smegenų struktūrą.
Paprastai įvaikinti vaikai auga namuose, kur pajamos yra didesnės nei vidutinės, o tėvai yra labiau išsilavinę, tačiau šie vaikai vis tiek turi daugiau akademinių ir elgesio problemų nei bendraamžiai, kuriuos augina susituokę biologiniai tėvai. Daug įvaikių teigia, kad gimus patirta trauma vėliau gyvenime pasireiškė kaip depresija, emocinės ir kitokios problemos. Atsižvelgiant į nuolatinius sunkumus, kai kurie įvaikiai negali įsivaizduoti scenarijaus, kuriame atskyrimas nuo pagimdžiusios motinos ir sekantis įvaikinimas yra pateisinami.
Įvaikių patirtis leidžia mums žvilgtelėti kaip surogacija – klestinti pasaulinė pramonė – paveiks nesuskaičiuojamą kiekį vaikų. Prabėgs dešimtmečiai, kol dauguma surogacijos būdu gimusių vaikų galės pasidalinti savo matymu, tačiau viena tokiu būdu gimusi moteris nerenka žodžių smerkdama šią praktiką: „Surogacijos būdu gimę vaikai, lygiai kaip tradiciniu būdu įvaikinti vaikai, susiduria su visomis įvaikinimą lydinčiomis traumomis. Mes norime žinoti, iš kur atsiradome. Norime žinoti, kas yra mūsų biologinės motinos. Norime žinoti, kas mus pagimdė ir kokios jos… Kai šiame pasaulyje jau turime vaikų, kuriems reikia namų, kodėl sąmoningai surogacijos būdu kuriame vaikus, kurie turės patirti įvairinimo traumas?“
Nors tiek surogacija, tiek įvaikinimas apima svarbias vaikų netektis, vienoje srityje šios dvi šeimos struktūros skiriasi: įvaikiai yra auginami suaugusiųjų, kurie siekia užgydytą dėl tragedijos ar sunkumų atsiradusią žaizdą. Viena šeimos struktūra remia vaikų teises, kita jas pažeidžia. Viena reikalauja, kad suaugusieji paremtų vaikus netekties momentu, kita vaikams sukuria netektį tam, kad patenkintų suaugusiųjų norus. Atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, pastangos užgydyti tėvų praradimą ir šešiaženklių sumų mokėjimas tam, kad jį sukurti, labai skiriasi.
Dabar vienintelis dalykas, kuris numalšintų Coco kančias, būtų likimas su surogatine motina visam laikui. Žinoma, vėliau gyvenime ji – kaip ir daugelis donorystės keliu gimusių vaikų – svarstytų apie savo genetinės mamos tapatybę. Kaip ir visi vaikai, Coco yra prisirišusi prie ją išnešiojusios moters, tačiau taip pat jai persidavė ir A. Field biologinė tapatybė. Tačiau tam, kad Coco galėtų užaugti su viena mama, ji turi netekti kitos. Atrodytų, kad šie du vaidmenys – genetinės mamos ir nešiotojos nėštumo laikotarpiu – skirti vienai ir tai pačiai moteriai.
Nepaisant to, ar planuojami tėvai surogaciją renkasi dėl to, kad nei vienas iš jų neturi gimdos, ar dėl to, jog nenori būti pakeisti X Faktoriuje, surogacija iš prigimties yra neteisingumas vaiko atžvilgiu. Gimimas turėtų būti mamos ir vaiko ryšio tęsinys, o ne momentas, kai vaikas patiria sąmoningą, reikšmingą nuoskriaudą. Tai – diena, kai jis jau mylimą mamą turėtų pamatyti pirmą, bet ne paskutinį kartą.
versta pagal Yes, surrogacy is wrong even when straight couples do it
© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
