Angela Franks
Aktorėms vienai po kitos prabilus apie neįtikėtinai panašias seksualinio priekabiavimo istorijas, Harvey Weinsteinas iš garsaus kino prodiuserio, kūrusio žvaigždes, akimirksniu tapo persona non grata.
Žiniasklaida pateikia sensacingas šių istorijų detales, tačiau sekantys naujienas rizikuojame išgirsti apie patirtį, bet nesuprasti jos prasmės. Kaip ir galima tikėtis, teisinis susirūpinimas kilo dėl to, ar moterys davė sutikimą prodiuserio veiksmams. Nors neneigdama daugelio santykių, prodiuserio atstovė Sallie Hofmeister teigė, kad „Ponas Weinsteinas mano, kad visi šie santykiai buvo abipusiai“. Po to jo komanda pakeitė istorijos naratyvą nuo (ne)sutikimo pareiškimų prie neišvengiamos „jis pasakė …, ji pasakė…“ kovos: „Ponas Weinsteinas šiuos įvykius prisimena kitaip“.
Šįkart dėl įrodymų masto ši taktika gali nepasiteisinti, tačiau ji savaime atskleidžia problemišką sutikimo kaip pakankamo seksualinių santykių patvirtinimo prigimtį. Sutikimas gali būti elementarus minimumas teisėtumui, bet ar tikrai turėtume sumenkinti santykių gėrį iki jų pliko teisinio statuso?
Sutikimo prezumpcija
Problema tame, kad nejaučiant tikrojo santykių gėrio, nežinome, su kuo turėtume sutikti. Susikoncentravimas į sutikimą užstoja didesnes problemas: ar neturėtume žmonių klausti, su kuo jie sutinka, tam, kad šis sutikimas turėtų kokią nors prasmę? Ar reikalingos tam tikros kultūrinės sąlygos tam, kad moteris galėtų duoti sutikimą?
Tai – kultūra, pažymėta vadinamuoju seksualitizmu – iš seksualinės revoliucijos kylančiu įsitikinimu, kad seksas su bet kuo tikriausiai yra teigiamas dalykas. Iš šios perspektyvos, su gyvybės pradėjimu nieko bendro neturinti seksualinė raiška yra būtinybė, susijusi su žmogaus pasitenkinimu ir tapatybe (pasak JAV Aukščiausiojo teismo).
Šią idėją kitu aspektu analizavo ir kritikavo Michelis Foucaultas. Seksualitizmo kultūra nėra neutrali. Joje negali būti abejojama seksualine raiška kaip tikslu savaime. Lieka tik valia: pasirinksime tai ar ne. Tačiau jeigu kažkas yra savaime suprantamas gėris, to atsisakyti juk neracionalu? Galima nutarti su kažkuo nepermiegoti, tačiau tokio pasirinkimo paaiškinimo našta kristų ant taip nusprendusio asmens. Tai vadinu sutikimo prezumpcija: gerą dalyką rinktis yra racionalu, todėl tikimasi, kad žmogus jį ir pasirinks. Todėl visi nesutikę tampa taikiniais puolimui. Sutikimo prezumpcija kenkia paties sutikimo pagrindui. Seksualitizmas nusveria tariamai objektyvias pasirinkimo svarstykles: kas prasideda kaip teisinga, dažnai virsta pareiga.
Tą patį pastebime žvilgtelėję į H. Weinsteino viešbučio kambarį. Ne viena moteris teigia, kad „Weinsteinas nesupranta žodžio ne“. Tikriausiai tiksliau būtų pasakyti, kad jis nelaiko to žodžio prasmingu. Aktorė Lucia Stoller Evans pasakoja, kad H. Weinsteinas suorganizavo susitikimą ir tuomet vertė ją užsiiminėti oraliniu seksu. „Aš jam vėl ir vėl sakiau, kad nenoriu to daryti. Bandžiau ištrūkti, bet gal per mažai stengiausi. Tam tikra prasme tiesiog pasidaviau. Tai – baisiausia dalis, kuri paaiškina, kodėl jis taip ilgai galėjo šitaip elgtis su daugybe moterų: žmonės pasiduoda ir tada jaučiasi, tarytum tai būtų jų kaltė“, – teigia L. Stoller Evans.
Iš pasakojimo aišku, kad jis nejautė reikalo gintis. Ši našta buvo užkrauta moterims. Akivaizdu, kad sutikimo prezumpcijos našta komplikuoja sutikimo esmę. Ar tai yra sutikimas rengtis provokuojančiai? Ar sakyti ne, bet pasiduoti? Ar kartoti ne, bet sustoti dėl fizinio smurto? Kiek atsisakymo nusveria sutikimo prezumpciją?
Tai yra voratinklis, į kurį įsipainiojo H. Weinsteino aukos. „Aš jaučiuosi atsakinga už tai, kad esu auka. Jeigu būčiau stipri moteris, būčiau jam spyrusi ir pabėgusi. Bet taip nepadariau. Todėl jaučiuosi atsakinga“, – aiškina aktorė Asia Argento. Prievartos siaubas yra sumišęs su savigrauža, kas parodo, jog sutikimo prezumpcija moralinę atsakomybę perkelia nuo nusikaltėlio ant aukos.
Našta perkeliama ant moterų ir vaikų
Vienas atvejis apie į H. Weinsteino kambarį patekusią moterį yra pamokantis.
Prancūzų aktorė Emma de Caunes nuėjo į H. Weinsteino viešbučio kambarį pasiimti knygos, pagal kurią pastatytame filme ji galėtų vaidinti. Iš vonios prodiuseris išėjo nuogas ir liepė moteriai atsigulti. „Buvau apstulbusi, tačiau nenorėjau jam to parodyti. Jaučiau, kad kuo labiau aš jaudinuosi, tuo jam maloniau“, – prisimena aktorė. „Pasakiau, kad išeinu. Tada jis pasakė, kad „mes nieko nepadarėme. Tai bus kaip Walto Disney filmas“. Sukaupusi visą drąsą jam pasakiau, kad visada nekenčiau tų filmų. Tada trenkiau durimis ir išėjau.“
Kodėl ji sėkmingai ištrūko? Žinoma, H. Weinsteinas pervertino savo galias pasirinkdamas moterį, kurios karjera nuo jo nepriklausė. E. de Caunes yra žinoma aktorė Prancūzijoje, ir prodiuserio profesinė globa jai nereikalinga. Galbūt dėl šios nepriklausomybės ji pademonstravo savitvardą ir sąmojį, kuris leido jai perimti psichologinę dinamiką kambaryje. Išeidama ji neleido savęs pastatyti į pažeidžiamą padėtį, kur turėtų gintis.
Tačiau neviktimizuojami turėtų būti ne tik stiprūs ir gudrūs žmonės. Kaip teigia aktorė ir scenaristė Brit Marling, sutikimas yra galios funkcija. „Reikia turėti bent minimalią galią, kad jį suteikti“ ar atsisakyti tai padaryti. Bet kaip bus su kitokiomis moterimis?
Mano dukros neabejotinai bus įspėtos apie bendravimą su vyrais jų viešbučių kambariuose. Ir bet kurios studentės ar kitos jaunos moterys turėtų būti įspėtos apie nuodingą alkoholio ir naivumo kombinaciją. Tačiau ar tai reiškia, kad jų saugumas turi priklausyti nuo gebėjimo išlikti budriomis ypatingai įtemptose situacijose? Našta, kurią sutikimo prezumpcija joms užkrauna, yra neteisinga.
Tokia realybė atskleidžia akivaizdžią, tačiau dažnai ignoruojamą tiesą, kad seksualitizmo prielaidos didžiausią naštą užkrauna moterims ir vaikams. Nors prie vyrų taip pat yra seksualiai priekabiaujama ir grasinama prievarta, santykinis fizinis ir dažnai kultūrinis moterų silpnumas atremiant vyrus yra tikras ir dar apsunkinamas sutikimo prezumpcijos.
Istoriškai, iki tokiems reiškiniams kaip vergovė normalizuojant nesantuokinius seksualinius ryšius, kultūra teikė užnugarį moterims pasakyti ne. Kaip aiškina Markas Regnerusas, seksas buvo brangus – praktiškai santuokos vertės. Dabar seksas yra pigus, ir moterys dėl to pralaimi. Dar daugiau – pralaimi ir vaikai. Jeigu ištrūkti nenukentėjus pavyksta tik įgalintiems ir išmoningiems, vaikai pagal apibrėžimą yra nesaugūs.
Tiesa apie seksą
Ko galima pasimokyti? Pirma, moralinis diskursas, priklausomas tik nuo sutikimo, yra nepakankamas. Aukų apibūdinamas sutrikimo ir kaltės rezginys – „ar aš pakankamai priešinausi?“ – yra neišvengiamas, jeigu moralinis veiksmas yra sumažinamas iki valios patikrinimo. Sutikimas nėra veiksmas, izoliuotas nuo vertinimo to, dėl ko renkamasi. Todėl aktualu klausti, kokia yra tiesa apie seksą?
Tai leistų moralinę atsakomybę perkelti nuo aukos sutikimo prie realių pasirinkimų, kuriuos padarė nusikaltėlis. Būtų galima vertinti ne tik tai, kad H. Weinsteinas pasielgė neteisingai, nes aukos nedavė tam sutikimo, bet taip pat ir tai, ką jis pasirinko daryti. Turtingesnis moralinis žodynas saugotų silpnąją pusę.
Tuomet būtų galima kvestionuoti sutikimo prezumpciją. Ne tik nusikaltėliai, bet ir seksualitizmo šalininkai turėtų būti patraukti į teismą. Ar seksualinė raiška tikrai yra pagrindinė gėrybė? Jeigu taip, kaip turime suprasti vieningą moterų pažeminimo ir kančios patirtį H. Weinsteino kambaryje?
Seksualumas nėra paprasčiausiai kažkas, ką turime, tarytum kūnas būtų tik nuosavybė kaip piniginė ar automobilis. Jeigu, kaip sakė Gabrielis Marcelis, aš esu mano kūnas, tuomet seksualumas yra susijęs su pačia asmenybe, kuri turi kur kas didesnę vertę. Vartojant popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kai žmogus yra paverčiamas tik kito žmogaus troškimų objektu, tokia patirtis išniekina pačią savigarbos šerdį.
Seksualitizmas siekia supaprastinti seksualinius santykius paversdamas juos paprasčiausiu nuolatinio niežulio pakasymu. Tai – mitas: partneriai turėtų gebėti lytiškai santykiauti ir dėl to ryte nebesirūpinti, lyg tai, ką jie veikė naktį, nėra intymiau nei valgymas toje pačioje savitarnos linijoje. Tik patenkinome poreikį, taip?
Nepaisydamas asmeninių vertybių, kurios šiuo atveju statomos ant kortos, seksualitizmas pristato klaidingą sekso vaizdinį – iš jo ištrina pažeidžiamumą. Bet juk neabejotina, kad ne tai patyrė H. Weinsteino kambaryje atsidūrusios moterys. Priešingai, jos visos kalba apie jaustą pažeidžiamumą, tarsi pavojus būtų kilęs pačiai jų asmenybei.
Jeigu seksas mus paverčia pažeidžiamais prieš kitą asmenį, tuomet tai turi būti kažkas daugiau nei vienkartinis malonumo siekimas. Praraja tarp H. Weinsteino ir moterų atsiranda šioje vietoje: nei viena iš jų, kalbėdama apie dinamiką kambaryje, neminėjo „malonumo“, nors galime įtarti, kad jis tai darytų laisvai.
Malonumas yra kažkas, ką gauname iš situacijos; kažkas, ką pasiimame. Moterų patirtis rodo, kad seksas turėtų būti kažkas, ką duodame laisvai, būtent todėl, kad jis giliai paliečia asmenybę. Jonas Paulius II žinotų, kaip suprasti jų patirtį, kadangi jis žinojo, kad galiausiai seksas yra ne tik malonumo siekimas, bet intymus savęs dovanojimas kitam. Seksas patikimai išreiškia šį asmeninį savęs dovanojimą, todėl tai tampa tokiu išniekinimu, kai kažkas, kas turėtų būti tik laisva valia dovanojama dovana, yra pavagiama jėga.
Galbūt dėl tokių siaubingų liudijimų smarkiai pavėlavęs moralinis atpildas į Holivudą iš tikrųjų atėjo. Tikėkimės. Mažų mažiausiai, bent nepraleiskime galimybės atskleisti ne tik žiaurių veiksmų, bet ir už jų esančios ideologijos.
šaltinis: thepublicdiscourse.com
© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
