Kodėl translytiškumo tema taip sureikšminta ir kokios aistros ją taip kursto?
Polemikoje dėl tualetų translyčiams aistros kyla į aukštumas. Kas prieš keletą metų galėjo įsivaizduoti, kad diskutuosime, kaip pasirinkti tinkamą pagal lytį tuštinimosi funkcijoms pritaikytą vietą, ar kad apie tai polemizuodami pasitelksime teisingumo ir žmogaus teisių kalbą, o ne sveiką protą?
Kaip, tiesą sakant, visa tai galėjo nutikti? Chirurgijos enciklopedijoje skelbiama, kad Jungtinėse Valstijose atliekamų lyties keitimo operacijų skaičius kasmet svyruoja nuo 100 iki 500. Be abejonės, asmenų, kurie save laiko translyčiais, nors operacijai ir nesiryžta, yra ir daugiau, tačiau operacijų skaičius išlieka socialiai nereikšmingas. Tai kodėl ši tema taip sureikšminama ir kokios aistros ją kursto? Atsakymas yra toks: nors ir kalbame apie tualetą, pats klausimas yra svarbus metafiziškai, nes jis yra apie esminį žmogaus santykį su tikrove.
Štai generalinė prokurorė Loretta Lynch, kalbėdama apie Teisingumo departamento ieškinį, kuriuo siekiama panaikinti Šiaurės Karolinos įstatymą, ribojantį galimybes pasinaudoti viešaisiais tualetais (2016 m. gegužės 9 d.) tiems asmenims, kurie gimė įvardytos lyties, apkaltino valstiją „įteisinus tapatybę įstatymu ir reikalaujant, kad asmuo apsimestų esąs tuo, kas jis nėra“. Tas išties jaudina, tačiau verčia ir klausti: o tai kokios lyties yra tie asmenys, kuriuos Šiaurės Karolinos įstatymas galimai verčia melagingai apsimetinėti tuo, kas jie nėra? Ir iš kokio šaltinio randasi autoritetas to, kuris nustatytų, kokios lyties jie yra?
Taigi generalinė prokurorė Lynch tvirtina, kad Šiaurės Karolinos teisė prieštarauja teisingumui. Klasikinė teisingumo definicija: kiekvienam atiduoti tai, kas jam iš tiesų priklauso. Ir kas tai yra, priklauso nuo to, kas tie dalykai yra. Kitaip sakant, jei klaidingai suprasite, kas yra kas, jūs negalėsite su tuo dalyku elgtis teisingai. Iki šiol, kas yra kas, mums vis dar pasako prigimtis. Pavyzdžiui, jei manysite, kad žmogus yra šuo, ir su juo elgsitės kaip su šuniu, jūs su juo elgsitės visiškai neteisingai – savo prigimtimi žmogus nėra šuo. Tai teisinga net ir tuo atveju, kai pats žmogus galvoja, kad jis yra šuo, arba, nūdienos kalba, „pats tapatinasi“ su šunimi. Tai nepateisintų ir kito žmogaus, kuris su juo taip elgtųsi. Ir būtų ypač blogai, jei kas užsimanytų kitam žmogui, manančiam, kad jis esąs šuo, prisiūti uodegą – toks veiksmas negalėtų būti daromas net ir iš gailesčio, teisinantis, kad tai padėtų žmogui išties pasijusti labiau šunimi. Ir, kaip Loretta Lynch duoda suprasti, būtų iš esmės tironiška, jei valstybė išleistų įstatymą, kad šis ar bet kuris kitas žmogus šlapintųsi jau ne žmonėms skirtuose viešuose tualetuose, o ten, kur tai daro šunys. Taip yra todėl, kad tol, kol kas nors gali pasakyti ar pasielgti taip, kaip elgiasi žmogus, o ne šuo, mes privalome jį laikyti labiau tuo, kuo jis yra, nei tuo, kuo jis nėra.
Bet kas yra translytis asmuo? Generalinė prokurorė Lynch sako, kad mes privalome „nenusigręžti nuo savo kaimynų, šeimos narių, tėvynainių vien dėl to, kad jie kai ko negali kontroliuoti, ir neigti tai, kas juos daro žmogiškus.“ Kreipdamasi į translyčius, ji pareiškė: „Jūs savęs vis klausiate, kaip galite gyventi tą gyvenimą, kuriam „polinkį atsinešėte gimdami“.“ Tai ir yra svarstomos temos esmė. Pagal Lynch, translyčiai žmonės jau „gimė turėdami polinkį“ gyvenimui, kuris yra kitoks, nei tas, kuriam yra „gimę“ – kad ir kaip tai prieštaringai skambėtų. Ji tvirtina, kad polinkis būti kitokiam, nei esi gimęs, yra „tai, ko negali kontroliuoti“. Kitaip sakant, moteris, kuri tiesiogine prasme yra gimusi moterimi, gali norėti gyventi kaip vyras visai dėl kitokių nei prigimtis priežasčių.
Prieš nuspręsdami, kaip yra įmanoma ar neįmanoma kontroliuoti polinkį būti kitos lyties nei tos, kurios kas nors yra gimęs, mes turime nuspręsti, ar šis polinkis siekia ko nors, kas apskritai yra įmanoma? Ar įmanoma kam nors, gimusiam moterimi, būti vyru? Kaip moteris gali to pasiekti? Vienas ir mažų mažiausiai tik dalinis būdas – pašalinti abi krūtis. Vėliau gali būti išoperuota gimda ir kiaušidės. Kitaip tariant, iš dalies tai yra savižudybė – moteris siekia nusižudyti kaip moteris (ir pasmerkia save didžiuliai rizikai baigti šį procesą visiška savižudybe). Tačiau abiejų krūtų pašalinimas yra būtent tai, ką asmuo gali kontroliuoti ir, kad tai nutiktų, jis privalo tai pasirinkti. Todėl atrodo, jog čia svarbiausia yra tai, kad jis pats kontroliuoja rezultatą, kuris yra kas kita nei tai, kas duota, o tai, kad būtent tokio rezultato valingai siekiama ir trokštama, ir yra svarbiausias jo vertinimo kriterijus. Kalbant dabartiniu žargonu, toks asmuo save tapatina su tuo, kas yra ne jis. Kitaip sakant, asmuo gali tapti tuo, kuo jis nori tapti, perkurdamas save pagal savo norą, netgi jei tam reikia rimtai susiluošinti. Asmuo nėra tai, kas gaunama iš prigimties, bet tai, ką jis valingai įgyja.
Kas tuomet, generalinės prokurorės žodžiais kalbant, yra tas „asmuo, kuris apsimetinėja esąs tuo, kas jis nėra“? Kaip Lynch gali tvirtinti, kad būtent Šiaurės Karolina verčia apsimetinėti, o ne asmuo, kuris pats apsimetinėja ir dar reikalauja, jog kiti dalyvautų jo apsimetinėjimuose? Juk po viso to, t.y. ir pašalinus abi krūtis, moteris nepasidaro labiau vyras, kaip ir žmogus nepasidarytų šuo ,net jei ir prisiūtume jam uodegą. Tad kuo remdamasi Lynch gali teigti, kad pripažindami tualeto tikrovę pamatine [t.y. tuo pagrindu, kuris leistų spręsti, kas yra kas – red. past.] „tapatybę nustatome įstatymu“?
Kai kurių idėjų, kurios grindžia tokias Lynch pažiūras, ji pati gali būti ir neįsisąmoninusi, nors jų kerų akivaizdžiai ir paveikta. Bendrais bruožais, čia atsiskleidžia tam tikra mąstymo kryptis. Kas verčia mąstymą neigti tikrovę? Tiesiog jis pats sau suteikia galią taip elgtis – suprasti tikrovę kaip tai, ko jam norisi. Bet pirmiausia tikrovė turi būti pašalinta iš akiračio – pradžioje teoriškai, o po to – ir aktualiai (faktiškai). Prancūzų filosofas Jean-Paul Sartre, sakydamas, kad „egzistencija eina pirma esmės“, parodo, kaip paprasta tai padaryti. Sartre‘o meilužė Simone de Beauvoir tą pademonstravo dar akivaizdžiau. Ji tvirtino, kad niekas neturi tapatybės a priori: „Egzistencializmo pagrindas yra mintis, kad nėra jokios žmogaus prigimties, dėl to nėra ir jokios „moteriškos prigimties“.“ Todėl, jos teigimu, ir tai taip toliaregiška, „pieno liaukos, kurios išsivysto lytinio brendimo laikotarpiu, neturi jokios įtakos moters, kaip individo, ekonominei padėčiai: bet kuriuo gyvenimo momentu jos gali būti pašalintos.“ Kai tikrovė pranyksta, išnyksta ir moters krūtys! Štai ir viskas! Gamta, primygtinai tvirtina de Beauvoir, „nėra kažkas, kas duota“. Kaip tai įmanoma? Jeigu iš tiesų „niekas neturi tapatybės a priori“ ir niekas nėra „duota“, kodėl reikalinga daryti operaciją, kad tai būtų pakeista?
Šis akivaizdus prieštaravimas gali būti paaiškintas de Beauvoir ir Sartro pažiūrų metafiziniu prieštaringumu. Klasikinėje metafizikoje egzistencija ir esmė yra tarpusavyje susijusios, kaip kad yra susijusios materija ir forma. Jos būtinai eina kartu. Materija be formos neegzistuoja – beformės materijos nebūna. Analogiškai – visa, kas egzistuoja pasaulyje, privalo egzistuoti kaip kas nors – tas kaip ir yra to dalyko prigimtis arba forma. Pavyzdžiui, šuo negali egzistuoti anapus buvimo šunimi. Vienintelė būtis, mąstoma kaip ta, kurios esmė ir yra egzistuoti, t. y. kurio egzistencija yra būtina, yra Dievas. Niekas daugiau neegzistuoja būtinai ir todėl pasaulyje nėra nieko, kas pradėtų egzistuoti pirmiau negu jo esmė. Priešingu atveju, kas tai būtų? Niekas.
Čia slypi visa egzistencinio pasirinkimo rizika ir baimė – žmogus atsiduria priešais niekį, kaip prieš materiją be formos – metafizinę neįmanomybę. Sartriškas žmogus yra pakibęs virš nihilistinės bedugnės ir, negalėdamas vadovautis neegzistuojančia prigimtimi, privalo save išgelbėti savo paties metafizinėmis pastangomis, kažkaip susikurdamas savo paties esmę, o valios aktais – savąjį aš. Suteikdamas savo beformei materijai savo paties formą, jis faktiškai privalo susikurti save. Žodžiu, „susitapatina su savimi“ (pagal Sartrą kaip marksistą). Ši savikūra, šis Dievo pakeitimas savimi, ir yra tai, iš kur kyla šių laikų manija vaikytis asmens autentiškumo, to, ką pats asmuo privalo įgyti, kad būtų kuo nors, kad apsaugotų savo, kaip asmens, egzistenciją. Priešingu atveju, asmuo susiduria akis į akį su niekiu. Kai „Human Rights Campaign“, LGBT advokatų grupė, kalba apie translyčių asmenų poreikį gyventi „autentišką gyvenimą“, būtent apie tai jie ir kalba – apie mūsų visų poreikį gyventi savo „autentiškus gyvenimus“, lygiai tokiais pat žodžiais Sartre ir de Beauvoir skatina žengti dar toliau – susikurti savo pačių esmes.
Jei ant kortos būtų pastatyta nors kiek mažiau, vadinamasis tualetų klausimas netektų prasmės. Temos sureikšminimo priežastys – užslėptas, visuotinis prigimties neigimas ir pakeitimas gryna valia kaip priemone, išvaduojančia mus nuo visko, kas mums duota – tai leidžia mums apsimesti, kad galime tapti, kuo tik panorėję, ir kad turime galią padaryti viską, ką tik užsigeisime, ir visai nesvarbu, kokiu mastu susidarkysime arba kiek dalinių savižudybių tai pareikalaus. Prigimties autoritetą galima tiesiogiai ir agresyviai pakeisti tik chirurginiu įsikišimu į ją. Kentėdamas nuo to, kas jis yra objektyviai, iš prigimties, translytis asmuo užsimoja atgal, lyg peštukas – užpuolikui. Ir tik po atakos pasimato, jog ir šia ataka užsimota prieš save patį – būtent todėl, kaip teigia Walt Heyer, po tokių operacijų „41 proc. bandė nusižudyti, 90 proc. turėjo „ryškią psichopatologijos formą“, 61 proc. turėjo ir kitokių psichinių sutrikimų ar ligos formų, 50 proc. išgyveno depresiją, 40 proc. – nerimą.“ Nieko nuostabaus. Metafizinis prieštaravimas atveda į prieštaravimą sau, savęs savęs sunaikinimą. O tai, kas lieka, vis dar yra moteris arba vyras, tik jau siaubingai suluošintas. Ir būtent šioje lyčių skrodykloje mes galime suprasti, ir kas iš tiesų tai yra, – tai maištas prieš būtį.
Būtent iš šios maišto perspektyvos prasmę įgyja ir Jungtinių Valstijų generalinės prokurorės pareiškimas, kad žmogaus polinkis į „savo-tapatybės“ kūrimą yra žmogaus teisė, o bet koks nepritarimas jam – „dingstis diskriminuoti ir užgaulioti“. Kreipdamasi į translyčius Loretta Lynch džiūgavo: „Žinokite – istorija yra jūsų pusėje“. Iš tiesų taip ir yra, bet tai Sartro ir de Beauvoir istorija – istorija, peržengusi „prigimtinį ir Dievo, prigimties Kūrėjo, įstatymus“ ir po savęs palikusi tik sumaištį, teisinusi ir gynusi savižudiškai „šaunų“ Stalino Sovietų sąjungos Naująjį pasaulį, kurio pasiekimai sudarkant žmogaus prigimtį yra nepralenkiami.
Istorinė vėliava, kurią kelia Lorettos Lynch translyčių legionas, tai ta pati vėliava, kurią kėlė ir Marksas, ir Sartras, ir de Beauvoir, bet tai ir gedulingos procesijos vėliava, išskleista laidojant žmogaus prigimtį – tai, kas yra duota, prie ko mes privalome prisiderinti, jeigu norime išlikti žmonėmis ir pasiekti žmogišką laimę galutiniuose dalykuose. Tai ir yra istorijos triumfas prieš gamtą, kaip jau mūsų šalyje skelbė progresyvistas John Dewey: „Neturėti jokios prigimties ir yra žmogaus prigimtis“. Jei tai yra tiesa, nėra jokios priežasties, dėl kurios asmuo negalėtų eiti į tualetą, skirtą tai lyčiai, su kuria jis „pats susitapatino“.
Taigi, jei mes iš tiesų neturime prigimties, tuomet nebelieka ir pagrindo, kuriuo remdamiesi pasakytume, jog ir patys nevirsme tokiomis pabaisomis, kol su jomis „tapatinsimės“. Taip yra ir todėl, kad išsižadėjus savo prigimties, dingsta ir skirtis tarp žmogiška ir nežmogiška – moralu ir monstriška. Grėsmę kelia ir tie pagrindai, kuriais savo veiklą grindžia mūsų generalinė prokurorė ir kuriuos ji bando mums juos įpiršti, nors jie ir kertasi su mūsų Pagrindiniais principais, kylančiais iš „prigimtinio ir Dievo, prigimties Kūrėjo, įstatymų“.
Iš anglų kalbos vertė Saulius Arlauskas, redagavo Ramutė Bingelienė.
© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.
